Neseniai LRT rašiau apie teoriškai žlugusias valstybes ir valstybės žlugimo pavojus dabartiniame Irane. Dažniausiai valstybės, kaip ir imperijos, žlunga ne iš karto. Pirmi griūties požymiai matomi tada, kai valdančių institucijų pareiškimai būna nebesuderinti, kai skirtingi lyderiai vis dažniau daro vienas kitam prieštaraujančius sprendimus.
Tai dar ne pilietinis karas, bet irimas ir tokį matome Irane, kur viena pusė jau derasi su JAV, tiesiogiai ar netiesiogiai, kiti radikaliai atmeta tokias derybas, o treti laukia demokratinės, monarchinės ar tautinės išsivadavimo revoliucijos. Žlugusi valstybė tai dar nėra blogiausia, kas gali nutikti. Priešingai, kai griuvo SSRS – tik džiaugėmės, išsivadavome. Pavojus kyla, kai žlungant valstybei prasideda pilietinis karas, kurį vieni vadina išsivadavimo, kiti – klasiniu, treti – pasipriešinimu radikalioms jėgoms ar teroristams.
Lietuvos politinėje istorijoje pilietinio karo temą bandoma apeiti, nes tai griautų tautos vienybės mitą, todėl net vidiniai priešai gali būti paskelbti okupantais. Mes ne vieninteliai, kurie bijome pripažinti pilietinio karo būklę – ji būtų luominė, klasinė, etninė ar religinė. O nerimas nepadeda galvoti apie valstybės žlugimo procesus. Klasikinis posovietinis pilietinis karas vyko Bosnijoje ir Hercegovinoje 1992–1995 metais, nors neretai bosniai teigia, kad juos užpuolė Serbija, arba kad įsiveržė kroatai, su kuriais vėliau buvo sudaryta sąjunga. Kitas pavyzdys yra žlugusi Irako valstybė po JAV vadovaujamų sąjungininkų intervencijos 2003 metais. Greitai po Sadamo Huseino nuvertimo ir egzekucijos prasidėjo karas ne tik tarp sunitų, šiitų, kurdų, bet ir tarp tų, kas bendradarbiavo su JAV ir kas buvo prieš, be to, buvo skirtingos sunitų grupuotės, o galiausiai susiformavo Islamo valstybė, po to ji skilo ir t. t. Galima teigti, kad griuvus Irako valstybei iš esmės prasidėjo visų karas su visais, kuris tęsėsi iki apytiksliai 2011 metų.
Šiandien Ukrainoje linkima Rusijai subyrėti, tapti žlugusia valstybe ir tik mažai kas įvardija galimą blogiausią pasekmę: naują Rusijos pilietinį karą, kai, norint išvengti branduolinės katastrofos pavojaus, reikės viso pasaulio specialiųjų pajėgų chaosui suvaldyti. Iranui, kuris yra dar tik žlunganti, bet dar ne žlugusi valstybė, prognozuojamas pilietinis karas pagal Irako scenarijų. Pabrėšiu, tai tik vienas iš tų blogų scenarijų, kurių JAV protingi asmenys bandys išvengti, tačiau godūs naftos ir aukso šios šalies vadovai gali paskatinti kruviną chaosą.
Apie pilietinį karą, kaip didžiausią pavojų ir nelaimę žmonėms 17-ajame amžiuje, Anglijos pilietinio karo metu samprotavo Tomas Hobbesas knygose „Leviatanas“ ir „Begemotas“ (abi turi Šėtono vardus). Knyga „Leviatanas“ kalba apie valstybės ir suvereno iškilimą iš pilietinio karo chaoso, o „Begemotas“ aprašo priešingą situaciją: kaip žlunga organizuota valstybė ir panyra į karo visų prieš visus būklę. Žlugimo atveju pamažu išnyksta piliečių gebėjimas susitarti vienas su kitu, bet užtai iškyla iracionalios, aistringos, charizmatiškos asmenybės, kurios veda sekėjų būrius į žūties ugnį, kūrena pražūties laužą. „Leviatane“ jis teigia apie valstybės būklę: „[...] maištavimas – liga; pilietinis karas – mirtis.“
Kitoje vietoje rašo: „[...] didžiausia priespauda, kokia tik gali būti esant bet kuriai valdymo formai ir kurią gali patirti apskritai visa tauta, vargu ar yra juntama, palyginti su vargais ir baisiomis nelaimėmis, kurias sukelia pilietinis karas [...]“. Toliau pastebi, kad galiausiai pilietinis karas prasideda šeimose ir net žmonių sielose. Hobbesas kūrinyje „Begemotas“ sako, kad karas nesibaigia tol, kol nenusineša Anapilin geriausių iš abiejų pusių: „[...] pilietinis karas niekada nesibaigia taikos sutartimi, jei abi pusės neaukoja pačių ryžtingiausių savo kovotojų.“
Iranui, kuris yra dar tik žlunganti, bet dar ne žlugusi valstybė, prognozuojamas pilietinis karas pagal Irako scenarijų.
Po pilietinio karo atminties traumos būna tokios gilios, kad ilgus dešimtmečius žmonės bando užmiršti patirtą siaubą, nenori kalbėti apie tai, kas atsitiko. Sovietų Rusijos pilietinis karas 1918–1922 metais buvo itin žiaurus, kai buvo išžudyti milijonai gyventojų, o šių žiaurumų istoriją buvo bandoma slėpti iki pat Sovietų Sąjungos žlugimo 1991 metais. Iš dalies to karo baisumai buvo aprašyti Ivano Bunino autobiografiniuose užrašuose „Prakeiktos dienos“. Knyga, kurią skaityti Rusijos gyventojams yra baisu ir nemalonu, kur pasakojama apie alkanų sulaukėjusių masių ordas, lupančias odas nuo savo priešų. Kitokį žiaurumą regėjome Islamo valstybės užimtose Irako ir Sirijos teritorijose, bet iš panašaus siaubo scenarijaus.
Buninu Rusijoje gąsdinama: kas bus, jei Putino valstybė žlugs. Tačiau kaimyninėse šalyse Kremliaus vadovai norėtų užkurti reguliuojamus pilietinių karų laužus slėpdami juos po hibridinio karo kepure. Tačiau suvaldyti įmanoma tik organizuotą maištą viename ar kitame „penktosios kolonos“ mieste, bet ne pilietinį karą, kuris prasideda griuvus valstybei, kaip gerai organizuotai susitarimų ir institucijų sistemai. Ir vis dėlto institucijų griūties, kurią jau stebime Irane ir ko siekia Izraelis, dar nepakanka karo visų prieš visus pradžiai. Dar reikia nesuvaldomos neapykantos ir ilgus metus kaupto įniršio bangos, kai keršto troškimas užgožia godumą, kai gyvenimas ir mirtis tampa viena. Kol plėšikai žudo iš godumo, jie tiesiog yra nusikaltėliai ir tai dar ne pilietinis karas. Pilietinio karo metu deginama visa, ką turėjo įsivaizduojami priešai.
20-ajame amžiuje Carlas Schmittas svarstė Hobbeso žlugusios valstybės ir pilietinio karo teoriją ir pastebėjo, kad jei valstybė kariauja „teisingą karą“ (pvz., žmonijos vardu), ji atima iš savo priešo teisinį statusą ir traktuoja jį kaip nusikaltėlį, o tai veda prie absoliutaus priešiškumo, būdingos šiuolaikiniam pilietiniam karui. Okupuojama šalis, kuri panyra į pilietinio karo būklę paskatina partizanų – slaptų karių fenomeną, kuriuos mes pripratę vadinti teroristais. Būtent taip atsitiko Irake, Libijoje, iš dalies Sirijoje, ir tai gali nutikti Irane.
Žlugimo atveju pamažu išnyksta piliečių gebėjimas susitarti vienas su kitu, bet užtai iškyla iracionalios, aistringos, charizmatiškos asmenybės, kurios veda sekėjų būrius į žūties ugnį, kūrena pražūties laužą.
Taigi, šios šalies užėmimas esant karinei „žemės“ operacijai nėra vaistas nuo būsimo chaoso. Kaip galima pakeisti politinį režimą valstybės viduje? Pirmiausia jos negalima sugriauti, negalima naikinti horizontalių ir vertikalių savivaldos sistemų. Venesuela laikoma sėkmingu perversmo pavyzdžiu ir tokį pat bus bandoma įgyvendinti Kuboje, nors šie planai ir nepateisina demokratinės opozicijos lūkesčių. Visiems jiems teks laukti rinkimų. Panašiai įsivaizduojama galėtų pasikeisti valdžia ir Baltarusijoje, net jei mes ir Baltarusijos opozicija tikimės ryžtingos laisvės pergalės. Tačiau taikios valdžios perėmimo kelias nedomina Irako religinių fundamentalistų. Jie pasirengę laimėti, net jei daug piliečių su jais nesutinka ir jų nekenčia. Nežinau, kiek stiprus ajatolų sekėjų aklas tikėjimas, tačiau jis veda būsimos tragedijos keliu, kuri gali paveikti ir aplinkines šalis.
