Bet kokia krizė yra priešingų procesų ar jėgų susidūrimas, radikalus prieštaravimas, kuris ne visados išsprendžiamas beskausmiu būdu. Lietuvoje matome politinio pasitikėjimo krizės simptomų, kurie kyla iš prieštaravimo tarp noro valdyti ir kompetencijos.
Žinoma, kad pasitikėjimo buvimą ar nebuvimą lemia ir kiti dalykai: melas, korupcija, gebėjimo bendrauti stoka, baimė. Tačiau nekalbėkime apie viską, o tik apie pasitikėjimą kompetencija, apie kurią kalbame vis dažniau, kai ministrai ar viceministrai nesusigaudo savo ministerijų veiklose. Politinį pasitikėjimą sudaro du elementai: tikėjimas, kad asmuo bandys vykdyti politinę programą, ir tai, kad jis yra pakankamai kompetentingas ją vykdyti. Ryžtas ir valia daryti tam tikrus politinius sprendimus ir išmanymas bei gebėjimas tai daryti smarkiai skiriasi.
Gali ryžtis pats statyti namą ir net tai daryti, bet jei neišmanai projektavimo ir statybos darbų, geriau jau būtum nepradėjęs. Tačiau politikoje kompetencijos stoka nebūna akivaizdi, nes tai ta sfera, kur gali žadėti, meluoti, šnekėti tai, ko neišmanai, vaidinti drąsų ir sumanų. Pasitikėjimo kieno nors kompetencija problema iškyla, kai asmuo ne šneka, o ima daryti, valdyti sudėtingus procesus. Tada nesusigaudantis ministras virsta kauke, po kuria jo skyriai veikia kaip išmano arba pats ministras tampa toksiškas, griauna trapius procesų valdymus.
Kompetencijos stoka yra skausmingiausia valstybei liga, bet ji tyli, ilgai trunkanti ir mažai matoma. Tai tau ne rėksmingi skandalai, susiję su korupcija. Jei nesupranti, ką darai, gali tiesiog pasislėpti, nesirodyti ir niekas apie tavo „išmintį“ nesužinos. Bet valdžios ir garbės troškimas neleidžia užsislaptinti. Arba per prievartą tave žurnalistai ištraukia iš už valdžios užuolaidų ir tada ministrai ar partijų vadovai, užuot pasimokę, ima ieškoti priešų, nekęsti, įtarinėti.
Galima pamanyti, kad visuomenė pati kalta, kad menkai pasitiki politinėmis institucijomis ir jų lyderių kompetencija.
Tačiau kiekvienas melagis ir sukčius taip pat prašo ir net reikalauja pasitikėjimo. Sako: tikėk manimi ir sumokėk. Užmirštama, kad pasitikėjimas, kaip ir reputacija, yra auginami metų metus, o ne lazdele pamojus ir užgiedojus. Normalu, kad atsakinga ir laisva žiniasklaida sukuria kvalifikuotą sukčių demaskavimo sistemą, kai žurnalistai veikia kartu su ekspertais. Todėl politikui, ministrui dera įrodyti savo racionalų autoritetą. Dar geriau, jei tas asmuo jau turi autoritetą savo srityje. O jei asmuo neturi pakankamos patirties, tai kiti, patyrę ekspertai, pamato ir papasakoja žiniasklaidai. Juo labiau tai lengva padaryti per socialinius tinklus. Jau nebe tie laikai, kai ponas kabinete reiškia ir valdžią, ir išmintį.
Žinia, kad neįmanoma visko išmanyti, ir tam vyriausybė, ministerijos, partijos yra sukūrusios visą aibę ekspertų grupių, mokslo institutų, su kuriais galima ir net privaloma bendradarbiauti. Aš pats buvau ir esu tokių ekspertinių grupių narys ir itin retai ten tenka pamatyti ministrų ar juo labiau premjerą. Paklausite, ar nepakanka ministerijų darbuotojų? Juk jie gauna už kvalifikuotą darbą ir patarimus atlyginimus? Atsakysiu: nepakanka, nes jie yra suinteresuoti, priklausomi, visko bijantys ir kai kada korumpuoti. Kas trukdo valdantiesiems bendradarbiauti su ekspertų grupėmis? Atsakau: klasikinė viršininko arogancija. Aš viršininkas, o tu neišmanėlis, štai tau ir visa ekspertizė. O be to, ir ekspertais pasirenkami saviškiai, o ne tie, kas turi pakankamą kompetenciją ir drąsą ištirti, nesutikti, patarti, išdiskutuoti.
Kompetencijos stoka yra skausmingiausia valstybei liga, bet ji tyli, ilgai trunkanti ir mažai matoma. Tai tau ne rėksmingi skandalai, susiję su korupcija. Jei nesupranti, ką darai, gali tiesiog pasislėpti, nesirodyti ir niekas apie tavo „išmintį“ nesužinos. Bet valdžios ir garbės troškimas neleidžia užsislaptinti. Arba per prievartą tave žurnalistai ištraukia iš už valdžios užuolaidų ir tada ministrai ar partijų vadovai, užuot pasimokę, ima ieškoti priešų, nekęsti, įtarinėti.
Šiuolaikinė Lietuvos visuomenė darosi vis sudėtingesnė verslo, informacine, saugumo, energetikos, kultūros bei mokslo prasme, mūsų institucijos ir verslo įmonės dalyvauja plačiuose Europos ir pasauliniuose tinkluose ir todėl kompetencijos problema tampa ypač svarbi.
Nepasitikėjimas kompetencija virsta yda, kuri tuoj pat sugriauna ir politinį pasitikėjimą, nes ten, kur ministras neišmano, visus reikalus tvarko neskaidrūs skyriai, kaip antai Valstybinė augalininkystės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Pasitikėjimo kompetencija krizė yra tokia didelė, kad partijos nebesuranda sau tinkamų kandidatų miesto merų rinkimuose bei skiriant ministrus. Ateityje ši problema tik aštrės. Tačiau politinių partijų viršūnės vis dar vienijasi pagal ištikimybės vienas kitam principą ir dažniausiai nebeatitinka pasaulio, Europos ir Lietuvos visuomenės iššūkių.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
