Jei vieną dieną staiga sužinai, kad turėsi išsikelti iš savo namų ar kad turėsi atsisveikinti su tau brangia sodyba, visiškai nieko keista, kad kyla daug stiprių jausmų. Tikriausiai bus liūdna, gal net apims neviltis, nerimas ir pyktis.
Šie jausmai gali būti išreiškiami įvairiais būdais, pavyzdžiui, pykdami žmonės gali kaltinti tuos, kuriuos laiko atsakingus. Pykčio raiška gali būti konstruktyvi arba nebūtinai. Tačiau visi šie jausmai yra normali reakcija į situaciją, kai žmogui gresia prarasti jam labai brangius dalykus.
Panašu, kad tokie jausmai kilo ir Kapčiamiesčio žmonėms, sužinojusiems, kad jų žemėje bus steigiamas poligonas. O kaip kitaip jie galėtų jaustis? Gal džiūgauti? Stiprūs jausmai prasiveržė plačiai aptariamuose susitikimuose su kariuomenės atstovais ir paskatino šauktis psichologinės pagalbos. Turiu omenyje Kapčiamiesčio bendruomenės prašymą valstybės institucijoms atsiųsti psichologų.
Sveikatos apsaugos ministerija tokią pagalbą suorganizavo, tačiau, pasirodo, kad niekas į konsultacijas nesiregistruoja. Man atrodo, kad čia nieko keisto. Iš savo profesinės patirties žinau, kad, kai žmonės išgyvena staigias netektis ar kitokias krizes, tokia psichologinė pagalba gali būti labai prasminga. Galbūt ir šiuo atveju psichologai gali padėti, tačiau dabar žmonėms tikriausiai rūpi kiti dalykai.
Visų pirma, žmonės pyksta ir tą pyktį nori išlieti ne pokalbiuose su psichologais, o kovodami prieš jiems nepatinkantį sprendimą įsteigti poligoną. Antra, jiems rūpi labai konkretūs klausimai – kokiomis sąlygomis visuomenės reikmėms bus paimamas jų turtas, kaip bus kompensuojami įvairūs jų nuostoliai? Tai klausimai, kuriuos turi spręsti politikai, o ne psichologai.
Kai žiūrėjau pirmojo, gruodžio 22 d. vykusio, bendruomenės susitikimo su kariuomenės atstovais įrašą, mačiau, kad šalia protestavimo prieš patį sprendimą, žmonėms rūpėjo būtent klausimai dėl jų turto kompensavimo. Vienas iš bendruomenės narių sakė, kad jis už tai, jog būtų steigiamas poligonas, tačiau norėtų, kad visuomenė ne tik tikėtųsi aukos iš jų, bet ir būtų pati pasiruošusi padaryti auką. Tai yra, kad būtų deramai kompensuojami jų nuostoliai.
Visiems smerkiantiems Kapčiamiesčio gyventojus dėl jų išgyvenamų jausmų, siūlau padaryti nedidelį eksperimentą. Pasidomėkite savo namų ar sodybos rinkos verte ir pabandykite įsivaizduoti, kad tiek ir galite tikėtis už tai, kad ne savo valia paliktumėte savo nekilnojamąjį turtą ir kraustytumėtės kažkur kitur, nei dabar esate pasirinkę būti. Kaip jaučiatės? Nepatinka? Ar padėtų, jei pasidalinčiau pamokslu, kad neturėtumėte taip jaustis, nes karo atveju dar ne tokias aukas gali tekti daryti? Turbūt nelabai.
Tačiau atsakymai, kurių sulaukė Kapčiamiesčio gyventojai, buvo labai bendro pobūdžio – bus kompensuojama pagal rinkos vertę. Ar ta rinkos vertė deramai kompensuoja praradimus? Nebūtinai. Gali būti, kad į jam brangius namus, kuriuose žmogus planavo praleisti visą savo gyvenimą, sudėta tiek finansų, kad jie gerokai pranoksta tą rinkos vertę. O kur dar emocinė namų ar sodybos vertė. Ne tik pastatų, bet ir vietos, kurioje užaugai ar nugyvenai didelę savo gyvenimo dalį. Kai žmogus girdi, kad praras namus, o vietoj aiškių atsakymų gauna miglotus pažadus, jo pyktis yra ne problema, kurią reikia „gydyti“, o signalas, kad procesui trūksta aiškumo ir pagarbos.
Todėl labai svarbu, kad pastaruoju metu politikai pradėjo kalbėti apie kompensacijas, kurios gali būti didesnės nei tiesiog rinkos vertė. Mano supratimu, kad taip reikėtų daryti ne tik šiuo atveju, bet ir kitais, kai žmogaus turtas paimamas visuomenės reikmėms. Prisimenant jau minėtus vieno Kapčiamiesčio gyventojo žodžius – gal tokiais atvejais ne tik visuomenė gali tikėtis asmeninės aukos, bet ir pati būtų pasiruošusi padaryti daugiau.
Visiems smerkiantiems Kapčiamiesčio gyventojus dėl jų išgyvenamų jausmų, siūlau padaryti nedidelį eksperimentą. Pasidomėkite savo namų ar sodybos rinkos verte ir pabandykite įsivaizduoti, kad tiek ir galite tikėtis už tai, kad ne savo valia paliktumėte savo nekilnojamąjį turtą ir kraustytumėtės kažkur kitur, nei dabar esate pasirinkę būti. Kaip jaučiatės? Nepatinka? Ar padėtų, jei pasidalinčiau pamokslu, kad neturėtumėte taip jaustis, nes karo atveju dar ne tokias aukas gali tekti daryti? Turbūt nelabai.
Suprantu, kad dalies visuomenės nepasitenkinimą sukėlė nekorektiški kai kurių Kapčiamiesčio bendruomenės narių pasisakymai kariuomenės atstovų atžvilgiu ir jų protestavimas prieš pačią poligono idėją ar konkrečią jo vietą. Tačiau, pasikartosiu, tokie jausmai šioje situacijoje yra visiškai suprantami, kad ir kokia nemaloni būtų jų išraiška. Jeigu geriausia, ką tokioje situacijoje mums pavyksta padaryti, tai išvadinti bendruomenę nesusipratėliais ar „vatnikais“, tai taip mes prisidedame prie dar didesnės nesantaikos ir susiskaldymo. Ir tai mus tik susilpnina, o ne sustiprina.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
