Fašistai grįžo. Ir aš kalbu ne apie Donaldą Trumpą ir ne apie partiją „Nemuno Aušra“. Tie žmonės yra prišnekėję ir pridarę dalykų, kuriems niekada nepritarčiau, bet šitas komentaras – apie ką kita. Kalbu ir ne apie protekcionistinę prekybos politiką ir ne apie nenorą priimti migrantus. Kalbu apie tikrą fašizmą.
Tokie amerikiečiai socialinių tinklų veikėjai kaip Nickas Fuentesas ar Tuckeris Carsonas – ir ištisa aplink juos susibūrusi skaitmeninė ekosistema – savo kanaluose kvestionuoja įtvirtintus su Holokaustu susijusius istorinius faktus. Tvirtinama, kad Jungtinėms Amerikos valstijoms nereikėjo stoti į kovą Antrajame pasauliniame kare; kartais daromos užuominos, kad stoti gal ir reikėjo, tik į kitą barikadų pusę – eiti išvien su naciais. Aiškinama, kad didysis Antrojo pasaulinio karo blogietis buvo ne Hitleris ar Stalinas, bet Winstonas Churchillis. Kodėl? Churchillis į karą įtraukė JAV. Galimai veikdamas tarptautinio žydų tinklo naudai.
Kartu platinami naratyvai apie žydus – teigiama, kad žydai yra nusistatę prieš krikščionis ir džiaugiasi matydami krikščioniškų Vakarų nuosmukį; svarstoma, jog galbūt žydai tyčia platina LGBT idėjas tam, kad demoralizuotų Vakarus; pridedama, kad „Vakarų civilizacijoje žydams nėra vietos“.
Gal sakysite, kad nėra ko stebėtis, jei keletas keistuolių dalinasi keistomis idėjomis. Bet tai jau nebe keletas keistuolių. Tai „YouTube" kanalai, kurie renka milijonus peržiūrų. Ir nemanykite, kad tai – kur nors toli. Lietuvos jaunimas, puikiai valdantis anglų kalbą, gyvena globaliame informaciniame tinkle. Jie mato lygiai tą patį turinį.
Gal sakysite, kad nėra ko stebėtis, jei keletas keistuolių dalinasi keistomis idėjomis. Bet tai jau nebe keletas keistuolių. Tai „YouTube" kanalai, kurie renka milijonus peržiūrų. Ir nemanykite, kad tai – kur nors toli.
Kodėl visa tai pratrūko būtent dabar? Norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į vieną iš, mano manymu, svarbių priežasčių.
Tokie žodžiai kaip „nacis“ ar „fašistas“ tiesiog tapo nuvalkioti ir neteko savo krūvio. Ilgą laiką Vakarų medijose fašistais ir naciais buvo pravardžiuojami žmonės, besilaikantys visiškai normalių pažiūrų – pavyzdžiui, kad lytis yra dvi ir kad jos įgimtos, arba kad nekontroliuojami migrantų srautai ardančiai veikia vietinių bendruomenių gyvenimą. Tai neturėtų būti kontraversiška. Bet kai už tokį požiūrį žmonės sulaukdavo radikalo etikečių ir užčiaupimo, etiketės po truputį prarado savo svorį ir tapo tiesiog bereikšmės. Kai radikalais ir fašistais vadini normalius žmones, kaip po to pavadinsi tikrus fašistus?
Leisiu sau nupiešti karikatūrą: progresyvistinė kairė reikalavo, kad mes visi sustoję ratu ištįsusiais, graudžiais veidais už visas tikras ar tariamas neteisybes atsiprašinėtume transeksualų, moterų, homoseksualų, juodaodžių – tiesą sakant, beveik visų išskyrus baltaodžius krikščionis vyrus. Dešinė į tą puritoniškai rimtą, moralizuojantį toną reagavo piktomis patyčiomis ir ironija. Ir ta pikta ironija ritosi vis naujomis bangomis.
Kai radikalais ir fašistais vadini normalius žmones, kaip po to pavadinsi tikrus fašistus?
Dažnai sunku pasakyti, kada tokios socialinių tinklų personos kaip Nickas Fuentesas kalba rimtai, o kada – juokauja. Mažne viskas, kas sakoma, atrodo pertepta trimis sarkazmo sluoksniais. Ar kai jis sako, kad, „Hitleris buvo kietas bičas“, jis kalba rimtai? Niekas nežino. Galbūt jau nebėra didelio skirtumo tarp to, ką jis sako rimtai ir ką – ne.
Perdėtas rimtumas nėra dorybė. Bet tų internetinių fašistų humoras – irgi savaip rimtas; jame daug provokacijos ir pykčio. Kviesti žmones į, „šventą karą prieš žydus“ – pokštas, pasiūlyti savo transliacijos pašnekovui primušti žmoną – pokštas, lyginti dujų kameras su sausainių kepimu orkaitėje priduriant, kad neįmanoma vienu kartu iškepti šešių milijonų sausainių – ne, ne, jis tik pajuokavo. Pokštas padaromas iš to, kad tai klaiku ir nežmoniška. Neva tai turėtų būti juokinga. Bet tikro, lengvo linksmumo tame – mažai.
Galbūt fašistų sugrįžimas – tik laikina mada. Bet jam kelią nutiesė gilūs visuomenės gyvenimo pokyčiai: beveik nebeturime bendros moralinės kultūros, viešasis gyvenimas vis labiau persikelia į skaitmeninių genčių erdvę su savomis taisyklėmis, politinę tapatybę vis labiau kuria ne bendros kultūros įsisavinimas, ne dalyvavimas bendrose institucijose ar tradicijose, o skaitmeninis algoritmas. Kairysis ideologinis spaudimas šioje situacijoje – lyg gaisro gesinimas benzinu. Atrodo naivu tikėtis, kad naujieji fašistai pradings, jei liks sąlygos, kurios buvo tokios patogios jiems iškilti. Tai – ne trumpalaikiai kaprizai, bet ilgalaikiai mūsų visuomeninio gyvenimo pokyčiai.
