Demografinio nykimo kontekste naujai žiūrime vieną iš geriausiai žinomų kalėdinio laikotarpio filmų. Per jį mus aplanko gausios šeimos paliktas vaikas – vienas namuose. Filmas „Vienas namuose“ („Home Alone“) – tai 1990 m. kultinė komedija apie aštuonmetį Keviną McCallisterį, kurį jo šeima per šv. Kalėdas netyčia palieka vieną namuose.
Kevinas turi išmokti pasirūpinti savimi ir apsiginti nuo dviejų nevykusių įsilaužėlių, kurie bando apvogti jo namus. Sumaniai naudojantis įvairiais spąstais ir išradingumu, Kevinui pavyksta apsiginti ir užkariauti žiūrovų simpatijas.
Vienas namuose – viena iš svarbesnių vaiko patirčių. Tai būsena, kai namie nėra nei tėvų, nei brolių ar seserų. Tai pirmoji patirtis kelyje į nepriklausomą ir savarankišką gyvenimą. Tokia patirtis labai retai patiriama gausioje šeimoje, kai namuose visada kada nors yra. Rėksmingo ir chaotiško gausios šeimos išsiruošimo į kelionę košmaras yra „Vieno namuose“ preliudija. Šis šurmulys pateikia kontrastinį foną tolesniems įvykiams. O toliau – viena iš ironiškiausių situacijų šeimos gyvenime: pamirštas vaikas.
Ir vis dėlto, filmo pabaigoje Kevinas suvokia, kaip gera gyventi šeimoje, net jeigu ji kartais „užknisa“ arba neleidžia patirti vienatvės.
Iš pradžių Kevinas labai džiugiai ir rimtai priima savarankiškumą, mėgdžiodamas suaugusiųjų elgsenas. Tačiau iš tiesų Kevinui tai visai nėra lengvai priimama patirtis. Kaip tik dėl to jam taip svarbus televizorius. Televizorius bent netiesiogiai, per balsus ir vaizdus, leidžia Kevinui namuose jaustis „nevienišam“ – televizorius namuose užpildo tuštumą ir sukuria įsivaizduojamą populiacijos (apgyvendintų namų) sąmonę. Kevinui daug svarbiau įveikti ne užpuolikų, o savo paties buvimo tuštumoje baimę.
„Vienas namuose“ – tai kinematinis minties apie buitinį solipsizmą eksperimentas. Daugybė žmonių gyvena ir miršta savo namuose vieniši. Ypač baisu, kai į tokią būseną patenka palikti vaikai, miško vaikai. Todėl Kevino patyrimas atspindi ir tėvų, ir vaikų nerimą šiuolaikiniame pasaulyje. Išorinių užpuolikų elementas istorijoje gali būti aiškinamas ir antropologiškai. Juk panašiai ir senovėje vieni palikti vaikai dėl jų pačių saugumo buvo prigąsdinami, kad neitų į mišką ar prie vandens, nes ten yra visokių miškinių ar vandenių. Mieste yra „miestiniai“ – kaukai ar bildukai – kurie veržiasi į namus panašiai kaip tie plėšikai.
Tačiau skirtingai nuo maginių apsaugos priemonių (plg. filmą „Baubas“), Keviną gelbsti technologinis išradingumas ir techninės priemonės, kurios šiame filme užima svarbią antropologinio skydo prieš blogį vietą. Magijai paliekama daugiau butaforinė iš pirmo žvilgsnio gana siaubingos (tremendum numinosum), nors, kaip vėliau paaiškėja, visai geranoriškos keistos miesto ponios vieta.
Ir vis dėlto, filmo pabaigoje Kevinas suvokia, kaip gera gyventi šeimoje, net jeigu ji kartais „užknisa“ arba neleidžia patirti vienatvės.
