Populistinės jėgos valdančiojoje koalicijoje smukdo Lietuvos politinę kultūrą, traukia dugnan visą Vyriausybę ir silpnina Prezidento instituciją. Tik stiprus pilietinis judėjimas, gimęs iš Kultūros protesto, palaiko Lietuvos politinio lauko balansą. Bet tai ne abstraktus reiškinys, o kiekvieno iš mūsų – nors ir maži, bet atsakingi veiksmai.
Kultūros protestui sėkmingai atlaikius savo pozicijas ir paskelbus švietimui skirtą gruodžio mėnesį, kurio 5–6 d. Vilnius taps pilietinio pasipriešinimo regione centru, didžiausio pilietinės visuomenės susitelkimo ir dėmesio dabar reikalauja visuomeninio transliuotojo gynyba nuo politinių pastangų naikinti esamus saugiklius LRT nepriklausomumui užtikrinti. Laisvė prasideda nuo laisvo žodžio ir laisvos žiniasklaidos ir tai nėra derybų tarp politikų ir pilietinės visuomenės objektas. Gėda net per silpnas žodis išreiškiant pilietinį nepasitenkinimą tokiais Seimo daugumos pavojingais politiniais ėjimais, ypač tokiu metu, kai Seimo narių dėmesio gyvybiškai reikia kitur.
Taip pat skaitykite
Mažiausiai, ką kiekvienas dabar galime padaryti, tai pasirašyti peticiją ir jei galimybės leidžia, gruodžio 9 d. 12.00 val. prisijungti gyvai prie žurnalistų ir žiniasklaidos atstovų protesto Nepriklausomybės aikštėje prie Seimo. Mano akimis, tai vieno ir to paties reiškinio, pilietinio kultūros judėjimo, dalis. Tiesa, dar galima ir būtinai reikia parašyti Seimo nariams laiškus, ką neįtikėtinai patogiai galima padaryti per apginklrt.lt. Vis tik negalime atmesti galimybės, kad savo visuomeninį transliuotoją gali tekti apjuosti rankų susikibimais, kad bent jau simboliškai pademonstruotume, jog Lietuvos piliečiai savo visuomeninį transliuotoją gins iki galo, kad nesuksime Vengrijos ir Slovakijos keliu.
Kultūros protesto pradžioje bandžiau sau atsakyti, ar tai dar vienas protestas, kokių nepriklausomoje Lietuvoje jau buvo ne vienas, ar verčiamas naujas lapas Lietuvos istorijoje.
Kultūros protestas man nuo pat pradžių buvo kultūrinis, pilietinis ir gynybinis. Nuo pat pradžių atrodė nepanašu, kad tai tik dar vienas protestas nepriklausomos Lietuvos istorijoje, kokių jau būtas. Per tuos du mėnesius įvykusios įvairios kūrybinės iniciatyvos tik dar labiau sustiprino mano pirmines refleksijas, kurių pagrindinėmis mintimis dabar noriu pasidalyti plačiau.
Kėliau klausimą, ar galima lyginti dabartinį kultūros protestą su Sąjūdžiu ir kaip neprarasti kūrybinio impulso priimant tolesnius lemtingus istorinius sprendimus Lietuvos, kaip šalies, naudai neskirstant jos piliečių pagal jokius poliarizuojančius kriterijus geopolitinių lūžių ir besikeičiančios pasaulio tvarkos kontekste?
Jei Sąjūdį traktuosime kaip vienijantį protestą prieš ilgus metus trukusią okupaciją, dėl kurio iškovojome Nepriklausomybę, tai, mano matymu, kultūros protestas, garsiai ir aiškiai įvardydamas „Nemuno aušrą“ kaip Trojos arklį, tiesiogiai tęsia Sąjūdžio tradiciją duodamas impulsą visai šaliai apsaugoti tai, ką tuomet iškovojame.
Mano matymu, kultūros protestas, garsiai ir aiškiai įvardydamas „Nemuno aušrą“ kaip Trojos arklį, tiesiogiai tęsia Sąjūdžio tradiciją duodamas impulsą visai šaliai apsaugoti tai, ką tuomet iškovojame.
Jei šį protestą vertintume tik kaip kultūros darbuotojų profesinį protestą prieš „Nemuno aušros“ įtaką Kultūros ministerijos vadovybėje, tuomet taip, tai būtų tik dar vienas įprastas demokratinis protestas demokratiškoje Lietuvoje.
Vis tik tai nėra įprastas kitokiai nuomonei siekiantis atstovauti balsas nuomonių pliuralizmo kontekste, kai įprasta yra ieškoti kompromisų ar kūrybinių inovatyvių sprendimų. Tai pavojaus varpais skambinantis balsas, perspėjantis visus apie per ilgai Lietuvoje toleruotą Trojos arklį, sukonstruotą su priešiškai nusiteikusios jėgos įtaka, siekiančios ne įnešti dar vieną kitokią nuomonę, bet visiškai užgniaužti nuomonių įvairovės raišką. Tokio protesto dar iki šiol nebuvo. Taip į platesnius vandenis išplaukęs ir vis besiplečiantis sujudimas tampa gynybinis, siekiantis kiek įmanoma anksčiau užkirsti kelią į nelaisvę referuojant į JAV istoriko Timothy'io Snyder'io mintis, pateiktas jo knygoje „Kelias į nelaisvę: Rusija, Europa ir Amerika“. Taip užgimsta noras geriau artikuliuoti kultūrinės karybos konceptą, kurį galima aptikti praeityje ir tuo remiantis vystyti pritaikant šiam laikmečiui.
Jei šį protestą vertintume tik kaip kultūros darbuotojų profesinį protestą prieš „Nemuno aušros“ įtaką Kultūros ministerijos vadovybėje, tuomet taip, tai būtų tik dar vienas įprastas demokratinis protestas demokratiškoje Lietuvoje.
Nors Amerikos hipiai ir protestavo prieš JAV vykdomus karus, protestuoti šalies viduje jie galėjo tik todėl, kad jų demokratiją saugojo stipriausia pasaulio kariuomenė. Dažnai taikos metu prieš statant kultūrą su karyba kaip viena kitos priešiškus polius, karo Ukrainoje ir išaugusios grėsmės metu matome, kad šios skirtingos jėgos viena su kita yra tampriai susijusios ir veikia papildydamos viena kitą. Kultūros protestas kaip iš anksto perspėjantis apie Trojos arklį ir pažadindamas visuomenėje savigynos jausmą atlieka saugojimo vaidmenį. Kaip teigė buvęs Kanados kariuomenės žvalgybos karininkas Kostas Rimša savo 2022 m. interviu Lietuvos spaudai, pasiruošimas partizaniniam karui, kuriame praktiškai gali dalyvauti visi ir tai nebūtinai reiškia išėjimą į miškus, toks pat svarbus kaip narystė NATO atgrasymo tikslais. Laiku identifikuoti ir nugrėsminti antivalstybinius elementus ir jų daromą žalą yra dalis atsparumo ir atgrasymo politikos.
Mes prisimename nelaisvę ne vien iš sausų vadovėlių, mums II pasaulinis karas nesibaigė 1945 m., jis baigėsi tik išsivadavus iš sovietinės vergovės sistemos, ir ta atmintis turbūt veikia kaip priešnuodis, padedantis iš anksto pastebėti pavojingų reiškinių užuomazgas.
Taip kultūros protestas tampa unikalus. Nors „Nemuno aušra“ kaip Trojos arklys Lietuvoje buvo atpažinta anksčiau, pritrūko kritinės masės ir galbūt tinkamo trigerio reaguoti atitinkamai. Kultūra – tai ne tik kinas, teatras, knygos ar muzika. Plačiąja prasme kultūra – tai mūsų vertybės, mąstymas, elgesys, gyvenimo būdas. Turbūt todėl pasipriešinimas „Nemuno aušros“ įtakai Kultūros ministerijoje taip stipriai suskambėjo plačiojoje visuomenėje ne tik miestuose, bet ir regionuose. Kultūros protestas pažadino savigynai ir prasidėjo adekvati kova.
Ar šis platus kultūrinis, pilietinis ir gynybinis protestas žymi naują lapą ilgoje ir vingiuotoje Lietuvos istorijoje, dar sunku atsakyti užtikrintai. Ar garsiausias vilkiškas šauksmas apsaugoti kažkada prarastą ir vėl sunkiai iškovotą laisvę gali būti traktuojamas kaip naujas lapas? Ar tai lemtingas veiksmas, kuris, jei nebūtų įvykęs, nulemtų kitokią mūsų istorinės ateities tėkmę? Palieku klausimą atvirą. Dabar gyvybiškai svarbu susitelkti ties mūsų visuomeninio transliuotojo nepriklausomumo išsaugojimu ir toliau ugdytis pilietinį budrumą, pastabumą ir atsparumą saugant tai, ką iškovojome ir sukūrėme.
