Dvasia yra mūsų emocinis intelektas: audringas protas, gyvenantis ne tiek pagal faktus, o daugiau savo vaizduote ir sekdamas mitais, legendomis. Ji minta ne tiek sausa mokslo informacija, o aistromis, kūrenamomis gandais, meile ir neapykanta. Dvasia yra ne tik čia ir dabar, o kartu su protėviais ir ainiais, ji yra chimeriška: viena koja šiame pasaulyje, o dvi kitos – toli nuo čia.
Kuo žmogus kūrybingesnis ir su lakia vaizduote, tuo labiau jis yra chimera. Taigi, mūsų dvasią ugdo, formuoja mėgstami mitai, legendos, kuriuos paverčiame savo pasakojimais ir vaizduote: literatūrine, vaizduojamąja arba politika. Mito, kaip ir meilės bei neapykantos, laikas yra ciklinis: jis kartojasi kaip mada – vėl ir vėl grįžta buvę dešimtmečiai, tik kiek kitaip, nei buvo. Panašiai ir su myliu / nekenčiu atmintimi.
Iki pat Abiejų Tautų Respublikos padalijimo LDK didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jogaila buvo garbinamas ir mylimas Lietuvoje, o vėliau paskelbtas išdaviku, jo vardo buvo gėdijamasi. Dabar susitaikėme ir jo madingumas auga: mito ratas apsisuko. O štai žemaičių bajoro ir Lenkijos „vadovo“ Juzefo Pilsudskio dar nepripažinome saviškiu, nors jau bandome. Tik tam dar reikia susitaikyti su Abiejų Tautų Respublikos idealais, gal ne visais, bet su priimtiniausiais, mat Pilsudskis įsivaizdavo, kad būtent juos gina.
Susitaikyti – vadinasi, pripažinti, kad ne viskas tarpukario Lietuvoje buvo gerai, o kai kas, ką kalbėjo, rašė ir svajojo Pilsudskis, svarbu ir mums. Susitaikyti – tai nereiškia, kad priimame viską, bet išrenkame grūdus iš pelų. Panašiai kalbėjo Nelsonas Mandela apie susitaikymą Pietų Afrikos Respublikoje po ilgų rasinės segregacijos metų: ne pripažinti „baltųjų“ rasizmą, bet neuždaryti universitetų ir nevaryti „baltaveidžių“ iš mokslo laboratorijų, neatimti jų sąžiningai užgyvento turto.
Toks susitaikymas gali suteikti daug energijos ir mūsų literatūrinei bei politinei vaizduotei, kaip jau suteikia K. Sabaliauskaitės romanams, istoriniams D. Kuolio tyrinėjimams ir dar daugelio kitų rašytojų bei poetų kūrybai. Susitaikymas su senosios Respublikos vaizduote padės mums geriau suvokti, kas dedasi tarp Juodosios ir Baltijos jūrų dabar, ką reikia daryti, kad išvengtume blogiausio, ir kaip bendrauti su Lenkija: su jos grūdais, ne pelais. Mūsų labai prieštaringa tūkstančio metų patirtis sako, kad apsiginti galime tik bendrai: ukrainiečiai, lenkai, gudai, lietuviai, latviai, estai, nustūmę Maskoviją atgal į jos Azijos platybes.
Sakydamas Maskovija, neturiu omenyje daugybės talentingų Rusijos poetų, rašytojų, dramaturgų, žurnalistų, kurių daugelis paliko savo tėvynę dar prieš ar per 2022 metus arba yra kalinami ir žudomi kalėjimuose. Negalima jų kaltinti agresija, lygiai kaip negalima kaltinti fašizmu tų antifašistų vokiečių, kurie buvo persekiojami tiek pat ilgai kaip ir Vokietijos žydai. Maskovija aš vadinu putinistus, su kuriais nebeįmanoma susikalbėti ir kurie rengia „mėsos šturmus“, negailėdami nei savęs, nei priešo. Jie, su Kinijos pagalba, ir kuria savo milžinišką dronų armiją. Dronai tapo naująja Kremliaus kavalerija, kuri, kaip ir 1919 metais, ketina atakuoti Vakarų Europą ir pirmiausia Vilnių bei Varšuvą. Tada Pilsudskio legionai atmušė šį puolimą.
Dronai tapo naująja Kremliaus kavalerija, kuri, kaip ir 1919 metais, ketina atakuoti Vakarų Europą ir pirmiausia Vilnių bei Varšuvą. Tada Pilsudskio legionai atmušė šį puolimą.
Savo komentare sutinku su Regimanto Dimos žvilgsniu jo romane „Žavingasis šunsnukis. Lietuviškoji J. Pilsudskio biografija“, bet turiu ir savo nuomonę apie litvinizmo dvasią, apie kurią romano autorius nesvarsto. Tarpukario laikotarpiu Lenkijoje litvinais buvo ir dar dabar kartais vadinami visi: lietuviai, lenkai, žemaičiai, gudai ir ukrainiečiai arba LDK rusėnai, kas tikėjo Abiejų Tautų Respublika ir tarpjūrio valstybe bei gyveno buvusioje LDK teritorijoje. Pilsudskis pats save pabrėžtinai vadino litvinu (litwin), nors lenkų politikai kartais šaiposi ir sako, kad jis buvo žemaitis – „żmudzin“. Litvinas jo kalboje reiškė ne „baltarusis“, o lenkakalbis LDK bajoras.
Tai štai, šitas litwinas-żmudzinas rado formulę, kaip reikia kovoti ir nugalėti raudonosios Maskovijos ordas. Ji skamba paprastai: sukurti patyrusią kovose armiją, kuri moka kautis būtent prieš Rusijos raitelius, o dabar – dronų armiją. Tai reiškia ne tik surinkti ir apginkluoti savo kariuomenę, bet taip pat ją užgrūdinti ir išsaugoti kovose su Maskovijos ordomis. Dar per Pirmąjį pasaulinį karą garsusis žemaitis galvojo, kad naujieji lenkų pulkai turi įsitikinti, jog jie gali sumušti Rytų ordas ir jau turėti tokią patirtį. O tam reikalinga pergalinga praktika: kad kariai žinotų, kiek reikia išverti ir ką padaryti, kad priešas, apimtas panikos, bėgtų.
Pilsudskis surinko savo legionierių kariuomenę Austrijos-Vengrijos kariuomenės viduje ir gelbėjo juos nuo beprasmiškų kruvinų kovų už Austriją, globojo, kad Antantės koalicija šių pulkų neliestų Vokietijai ir Austrijai pralaimint karą. Jis išgelbėjo legionierius, kurie buvo užgrūdinti kovose su Rusijos kavalerija ir galėjo sumušti M. Tuchačevskio, o paskui ir S. Budiono raitininkų armijas. Šios raudonarmiečių jūros tuo metu jau buvo užėmusios ir gerą Lietuvos gabalą, taip pat Vilnių ir artėjo prie Varšuvos. O bėgo atgal Raudonoji armija ne iš malonės Lietuvai, o vejama Pilsudskio legionų.
Nenoriu dabar svarstyti kitų garsiojo žemaičio biografijos temų. Pakanka šitos, kuri yra artima šiandienos politiniams iššūkiams. Kremlius rengiasi atakuoti Ukrainą, o po to veikiausiai ir Lenkiją, Lietuvą, Latviją tūkstančiais dronų per dieną. Tam Putino generolai su Kinijos pagalba intensyviai plečia skraidančių žudymo mašinų gamybą. Paskutinio meto įvykiai rodo, kad nuo tokių Kremliaus dronų jūros kol kas gintis moka tik viena šalis – Ukraina. Tik ten ir galima išmokyti, užgrūdinti, bet ir išsaugoti savo kariuomenę. Tačiau tam reikia ne tik mano minėtos pergalės formulės ir technologijų, bet vado, Pilsudskio dvasios, į kurios bruožus dar mažai gilinamės.
Aiškinant lyderystę lengviau pasitelkti kitokių charizmatinių vadovų pavyzdžius, o dar geriau komandinių, tolerantiškų, kurie laikosi įstatymų ir vykdo biurokratų nuorodas, t. y. bejėgių ir bevalių. Pilsudskis turėjo savo honorą – nirtulingą kilnumą ir su tuo susijusį aklumą. Be šito litviniško, o kartais ir lenkiško bajorų honoro suprasti Pilsudskio charizmos negalima. Honoras yra orumo jėga ir nuodas vienu metu. Jį galime paaiškinti kaip energingą ir aklą išdidumą, kuris paskatina ir didžias pergales, ir tragedijas vienu metu. Kilnus honoras paaiškina dvasią, bent jau iš dalies. Pilsudskis buvo ne tas, kuris labai paiso įstatymų. 1926 metais jis organizavo Varšuvoje kruviną karinį perversmą, padedamas generolo Želigovskio Vilniaus batalionų. Tai kieno buvo Vilnius ir kieno buvo Varšuva? Lenkų ar litvinų? Mums turi rūpėti kas kita. Kad iškovotų ir apgintų Lenkijos nepriklausomybę, Pilsudskis kartais protingai, o kartais drąsiai kirto visus įstatymus.
Rusijos dronai vis dažniau raižo Lietuvos ir Lenkijos padangę. Tikėtina, kad darys tai dažniau, nes negavo atgal taip, kad nebekištų nosies per šimtą kilometrų nuo mūsų sienos. Neturime tokio žemaičio-litvino, kuris kirstų atgal.
Rusijos dronai vis dažniau raižo Lietuvos ir Lenkijos padangę. Tikėtina, kad darys tai dažniau, nes negavo atgal taip, kad nebekištų nosies per šimtą kilometrų nuo mūsų sienos. Neturime tokio žemaičio-litvino, kuris kirstų atgal. Šiandien gėda, kad po ilgo karo Ukrainoje Lietuvos ar Lenkijos kariuomenės neturi nei pakankamai ginkluotės, nei patyrimo kovoti su Kremliaus dronais, nei pergalės nuojautos. Girdžiu aukštus Lietuvos kariuomenės karininkus sakant, kad mes atitinkame NATO standartus ir negalima nusižengti bendrai tvarkai. Bet ir NATO kol kas nemoka kautis su dronų bangomis. Akivaizdu, kad Ukraina, ukrainiečiai yra tie, iš kurių reikia mokytis, su kuriais kartu reikia statyti įvairios ginkluotės gamyklas, net jei NATO nesutaria dėl to.
Pilsudskis pasakytų, tebūnie vienos taisyklės reguliariajai kariuomenei, kuri žais NATO žaidimus. O patyrę legionieriai gali būti rengiami atskirai nuo jų. Gali būti Lietuvos šauliams skirtos dronų ir antidronų gamyklos, poligonai, vykdomos pratybos kartu su ukrainiečiais, o gal ir baltarusiais ir lenkais, kariaujančiais Ukrainos frontuose. Tačiau vado dvasios klausimas net ir tokiu atveju liks. Kas tas vadas, kuris išdrįs sustabdyti Kremliaus gaivalą ir nublokšti jį tolyn, už Baltarusijos, o, žiūrėk, ir už Karaliaučiaus ribų? Nekalbu apie okupaciją, net negalvoju apie tai. Mąstau, kad pasaulyje yra daug demokratiškų ir antiputiniškų rusų. Ir jie gali būti laisvės legionieriais, litvinais, o Karaliaučius būtų jų respublika.
