Nesu monarchijos šalininkas, veikiau jau priešininkas, ir man nepriimtina vieno valdžia, net jei jis skelbiasi Viešpaties Vienio atstovu. Aš palaikau daugelio alternatyvų kūrimą, svarstymą, daugelio kelių į ateitį atvėrimą. Tačiau suprasti monarchiją ir monarchistus būtina, ypač kai šios idėjos iš naujo žadinamos ne tik Irane, Rusijoje, bet ir JAV.
Monarchas, pagal klasikinį apibūdinimą, nėra minios autoritarinis lyderis. Autoritarizmas yra minios valdžios forma. Šiuolaikinės minios gimė XIX amžiuje, o šiuolaikinis konstitucinis monarchizmas atsirado anksčiau.
Kaip pastebi E. Canneti, ilgus metus tyrinėjęs minios fenomeną, be autoritarinio lyderio, be įsakymo ir baimės, be godulio ji negali rasti nei veiksmo krypties, nei sudaryti kokią nors politiškai apčiuopiamą formą. O monarchas ateina ne iš minios, o vedinas, kad ir tariamai, Dievo, protėvių ir būsimų kartų dvasių.
Su monarchija yra siejama apšvieta, universitetai, rūmų kultūra, aukštasis menas, etiketas ir rafinuotos manieros, religijos ir valdžios santarvė, o su autoritariniais lyderiais, fiureriais ar diktatoriais siejamas rūmų kultūros nuosmukis, prievarta, tamsios minios papročių dominavimas.
1978–1979 metų Irano „kultūrinė revoliucija“ nuvertė Vakarų kultūrą, atsigręžė į apšviestosios pasaulietinės valdžios šalininką šachą Mohamadą Rezą Pahlavi. Valdžią perėmė minių remiami religiniai šiitų lyderiai – ajatolos: religinis fundamentalizmas ir autoritariškas ajatola Chomeinis.
Irano šachui iš dalies pasisekė: jis ir jo šeima laiku išvyko. Kur kas tragiškiau baigėsi 1917 metais Rusijos carui Nikolajui II ir jo šeimai: jį privertė išsižadėti karūnos, o po to minios lyderiai – bolševikai – juos sušaudė. Tačiau Rusijos imperijos valstiečiai nemokėjo gyventi be absoliučios autoritarinio lyderio valdžios ir tuoj pat atkūrė daug brutalesnį stalinistinį režimą.
Lietuvoje nebuvo išpuoselėtas apšvietos rūmų monarchizmas, o Mindaugo karūnavimas turi mažai ką bendro su Vakarų rūmų ir Bažnyčios simbioze, su monarchine kultūra.
Dar Aristotelis monarchiją priskyrė prie gerosios, pažangiosios valdymo formos, priešino ją tironijai. Šiandien skiriamos konstitucinės (Didžioji Britanija), teokratinės (Vatikanas) ir absoliučios (Saudo Arabija) monarchijos. Tik į tai aš nesigilinsiu. Svarbiau suprasti idealaus monarcho idėją, kuri galutinai susiformavo palyginus vėlai.
Irano šachui iš dalies pasisekė: jis ir jo šeima laiku išvyko. Kur kas tragiškiau baigėsi 1917 metais Rusijos carui Nikolajui II ir jo šeimai: jį privertė išsižadėti karūnos, o po to minios lyderiai – bolševikai – juos sušaudė.
Nors Dantės garsusis traktatas „De Monarchia“ buvo parašytas apie 1312 metus, realiai monarchinė rūmų kultūra susiformavo tik Renesanso laikotarpiu XV–XVI amžiais. Rūmų ir Bažnyčios simbiozė sukūrė kultūrinį fenomeną, kurio stokojo Antika: apšviestosios ir į transcendenciją atgręžtos monarchijos kultūrą, kuri esmiškai skiriasi nuo religinio fundamentalizmo ir nuo Romos imperatorių dvaro.
Pabrėžiu, kalbu apie monarchą, ne apie imperatorių ir ne apie imperiją. Monarchija ir imperija yra ne tas pats, nors kartais šios dvi valdžios ir valstybės organizacijos būna susijusios.
Monarcho – Vienio valdžios – idėja vystėsi ilgus šimtmečius. Kalbu apie Viešpaties Vienį, ne apie patvaldystę. Dieviškas Vienis skiriasi ir nuo autoritarinio valdovo, ir nuo tik instrumentiškai aiškinamos valdžios, kuri vykdo įstatymus ir gina visuomeninę sutartį. Monarchas peržengia visas sutartis; jis yra ir šiapus – teisės pasaulyje, ir anapus visų žemiškų įstatymų, atstovauja Viešpačiui ir jo padėjėjams angelams, serafams, cherubinams ir sostų valiai bei dvasiai. Jis sujungia dievišką Logą, Protą ir Įstatymą (Nomos).
Man atrodo, kad Putinas, jo patarėjai geriau supranta monarchijos klausimą nei D. Trumpas. Tačiau ir Kremliaus patarėjai monarchistai – A. Duginas, V. Malachovas ... caro valdžią aiškina melagingai, siekdami užmiršti pabėgusius Romanovus, jų „namus“ ir idėjas, galvoja, kaip naują apsišaukėlį Putiną paversti caru.
Tačiau abejoju, ar galima sutikti su S. Belkovskiu, rašančiu, kad vienintelė valdžia, kuri gali demokratizuoti Rusiją, yra konstitucinė monarchija. Problema ta, kad apie sosto grąžinimą Romanovams Kremliuje niekas nė negalvoja. O jei svarsto, tai tik apie apsišaukėlio karūnavimą ir tai nuo pat pradžios jau bus melas.
Kita vertus, paveldėjimas ir dinastija, kilnaus kraujo principas nėra svarbiausi monarcho bruožai. Reikšmingiau yra inauguracija: valdovas prisiekia ne Konstitucijai, ne Biblijai, o tiesiogiai Dievui per religinį įšventinimo ritualą; jis prisiekia ginti tautą ir Dievą vienu metu. Tuo jis skiriasi nuo popiežiaus ar stačiatikių patriarcho, kurie atstovauja Švenčiausiajai Trejybei, bet ne tautai jos žemiškoje Golgotoje.
Tačiau Putinas nesuformavo savo dinastijos, neįteisino savo kraujo kilnumo, nedavė caro įžadų Viešpačiui. Vis dėlto jo propagandinė retorika atitinka monarchistinį kalbėjimą. Jis vaizduoja, kad išklauso paprastų žmonių prašymus: ūkininkų, vairuotojų, lakūnų, naftininkų, girdi jų problemas: nėra kelių, mokyklų, darželių, baudžia vidaus ir išorės priešus. Vidaus – tai yra vagys-oligarchai ir inteligentai-išdavikai, o išorės – tie, kas trukdo monarcho valstybės raidai. Tik Putinas Rusiją supranta banditiškai, kaip būdą apiplėšti kaimynus, atimti jų teritorijas.
Būti idealiu monarchu yra sunku, bet monarchija siekia idealo. Pateptasis valdovas turi įkūnyti aukščiausias moralines dorybes, rūmų etiketą ir subtilumą, atpažinti ir ginti aukščiausius meno pasiekimus, nuolatos pagerbti žymiausius menininkus, mokslininkus ar karininkus, organizuoti salonus, iškiliausių rašytojų ir filosofų priėmimus. Visa tai reiškia nuolatines ceremonijas, ritualus, ir religinius, ir pasaulietinius.
Jungtinės Karalystės karalienė Elžbieta II buvo laikoma tokiu idealu, ir puikiai vykdė savo ceremonines ir politines pareigas. O Putinui net iki Rusijos imperatoriaus Nikolajaus II dvaro toli kaip vilkui iki mėnulio: kaukti gali, o pasiekti – ne. Neturi jis monarchiško orumo savyje. O štai Irano monarcho palikuonys – Reza Pehlevi, princesė Nur Pehlevi – visa tai turi, nes jie tinkamai išsilavinę ir neturi nieko bendro su šiitų fundamentalistų tamsa. Todėl Irane monarchija gali būti sugrąžinta, kaip kadaise buvo grąžinta Ispanijoje ir kituose kraštuose.
O Putinui net iki Rusijos imperatoriaus Nikolajaus II dvaro toli kaip vilkui iki mėnulio: kaukti gali, o pasiekti – ne. Neturi jis monarchiško orumo savyje.
Monarchistai pastebi, kad daugelis, kas išaukština agorą, tai yra turgaus aikštę, kaip demokratijos principą, rūpinasi teise išsakyti savo nuomonę ir nesuka galvos, ar bent vienas ją išgirs. Demokratija, monarchistų požiūriu, yra kurčiųjų santvarka, kuri turi tendenciją išsigimti į oligarchiją, kai girdimi tik turto ir valdžios interesai.
Socialiniai tinklai man primena nuomonių turgų, reklamos balaganą. Ir jei nori ką pasiūlyti, neturi kitos išeities, reikia drožti į turgų. Kai kurie šnekėtojai gali surinkti apie save panašiai galvojančių burbulą, tačiau tikimybė, kad tavęs klausys visa aikštė, yra labai maža. Turi atsitikti kažkas papildomo, kad atsirastų vieninga ir girdinti auditorija. Išklausymas kyla ne iš aikštės, o iš to, kas yra anapus jos: iš bažnyčios, rūmų katedros arba monarcho sosto.
Vienas iš JAV monarchistų Curtis Yarvinas katedra vadina gebėjimą primesti klausymosi tvarką, ir tai daro tie, kas organizuoja girdėjimą, o ne šnekėjimą. Katedra yra susijusi ne su demokratija, o su jos chaoso, su minios suvaržymu, su girdėjimo tvarkos įvedimu. Katedra ne laimima diskusijų arba polemikos metu, o į ją įsileidžiama, nes pati ji kyla ne iš pokalbių, o iš galios.
Tačiau ir katedrų, kaip televizijos kanalų ar universitetų, gali būti daug. Jos, nors iš dalies ir suvaldo agoros ar turgaus šurmulį, tačiau augančiai valstybei to maža. Istorikai katedras prilygina karinėms draugijos, brolijoms, kai viena didelė karių, vikingų ar kazokų grupė, vienų viduramžių didikų gauja atakuoja kitus vikingus, kazokus ar didikus. Daugelis katedrų užtikrina aštrią polemiką, net miestų polių ar didelių kompanijų karą, bet negali užtikrinti visuotinio girdimumo ir gebėjimo tautai atsigręžti į ateitį.
Virš katedrų iškyla monarchas, tas, kuris nesivadovauja daugelio tribūnų principu, o remiasi transcendencija, kuri iškelia jį anapus visų kitų katedrų ir leidžia kalbėti ne instrumentaliai, bet naudotis Dievo teise. Neinstrumentinis kalbėjimas remiasi ne raide, o dvasia. Dvasiai yra reikšminga ir tradicija, jos šmėklos, ir kūryba, naujoji ateitis. Konstitucinis teismas naudojasi tik vienu šaltiniu: tradicija ir šmėklomis, bet ne eschatologija, ne ateitimi. Monarchas kalbasi su dvasiomis, ne tik su esamais piliečiais: jis yra vienodai dabar ir anapus dabarties.
Putinas kalbasi su baisiausiomis – Kremliaus šmėklomis. Todėl jo sprendimai instrumentiškai galvojantiems žmonėms gali būti nesuvokiami. Taigi, monarchas ir yra tas, kuris suvaldo agoros ir katedrų gausą, kalba tautos ir Dievo, mirusių ir dar negimusių vardu.
Kodėl Lietuva nepasirinko šito kelio? Laisvas LDK dvarininkas buvo linkęs pats atverti vartus į meno, filosofijos, moralės, net tikėjimo praeitį ir ateitį. Jam tai buvo svarbiau, nei lankstytis monarchui ir dar vaizduoti, kad dėl to patiria laimę. Fantazijos apie ateitį civilizuotoje visuomenėje galimos ir be monarcho. Tačiau to negalėčiau pasakyti apie Iraną ir Rusiją. Galbūt joms reikia apšviestosios, konstitucinės monarchijos.
