„Vadinamieji tautų statytojai sužlugdė kur kas daugiau valstybių nei sukūrė, o intervencionistai kišosi į sudėtingas visuomenes, kurių net patys nesuprato. Jie sakė jums, kaip reikia gyventi, nors patys nežinojo, ką daro“, – vos prieš kelis mėnesius Saudo Arabijoje kalbėjo Donaldas Trumpas.
Jungtinių Valstijų prezidentas iškilo į politinį olimpą kritikuodamas tuos, kurie įklimpo į karus Irake ir Afganistane. Ir žadėjo, jog nesivels į tokias brangiai kainuojančias ir menkus rezultatus atnešančias avantiūras.
Visgi sekmadienį jis priėmė sprendimą atakuoti Irano branduolinę programą. Bombonešiai kone parą nenusileisdami skrodė debesis, pasiekė taikinius ir paleido į juos keliolika bombų. Kiekvienos iš jų svoris – per 13 tonų. Tikslas pasiektas, Irano gynybos sistemos nė nekrustelėjo, o ar sugriautos branduolinės ambicijos – parodys laikas.
Trumpas šį sprendimą pristato kaip veiksmą, kurį privalėjo atlikti. Jo paties žvalgybos vadovė kovo mėnesį sakė, kad Iranas nesigamina branduolinio ginklo. Bet patvirtino, jog sodrina uraną tiek, kiek tikrai nereikia civiliniam naudojimui. Todėl rizika, kad priešiškas režimas įgis masinio naikinimo ginklą, buvo traktuojama kaip netoleruotina.
Esminiu veiksniu tapo Izraelis. Šios šalies daugiau nei savaitę rengtos atakos gerokai susilpnino priešininką. Jis tapo pažeidžiamas kaip niekada anksčiau. Atsivėrė galimybių langas, juo pasinaudoti reikėjo svarbaus papildomo elemento – gilių bunkerių naikinimo bombų. Tokių, niekada nenaudotų anksčiau, turi tik Jungtinės Valstijos.
Vargu, ar tokį scenarijų Trumpas laiko optimaliu. Jo instinktas – vengti karinių veiksmų. Komandoje apstu palaikančių izoliacionistinę ideologinę kryptį, įskaitant viceprezidentą JD Vance`ą ir įtakingą nuomonės formuotoją Tuckerį Carlsoną.
Priėmęs sprendimą naudoti jėgą prezidentas rizikuoja, todėl skuba pabrėžti, jog kelias deryboms su Iranu lieka atviras, o karių į Iraną siųsti neketina. Tačiau jis supranta, kad džinas paleistas iš butelio, todėl ne visa kontrolė jo rankose.
Kiek sėkminga buvo ataka griaunant Irano branduolines ambicijas? Kokių nuostolių galėtų lemti iraniečių atsakomieji smūgiai? Ar pavyks išvengti scenarijaus, jog, net ir nusilpęs, Teheranas išsaugos pakankamus techninius pajėgumus ir beatodairiškai skubės branduolinio ginklo link?
Sprendimo kritikai Europoje akcentuoja tarptautinę teisę. Prevencinio smūgio teisėtumo apibrėžimas – išties siauras. Bus nuogąstaujama, kokią įtaką tai turės naftos ir dujų kainoms. Ką jau kalbėti apie eskalaciją, kuri didintų ir pabėgėlių srautų rizikas.
Bet kartu jie bus tik stebėtojai. O ne vienas lyderis ir Senajame žemyne, ir Vidurio Rytuose patyliukais plos rankomis, nes Irano priešiškas veikimas apėmė ne tik branduolinę dimensiją. Nebus liūdinčių, jei svetimomis rankomis tą pavyks eliminuoti. Žinoma, su sąlyga, jog pavyks išvengti dar vieno nesibaigiančio karo.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
