Yra gana naujas Gabrielės Vilkickytės kūrinys, kuriame atlikėja dainuoja apie seną troleibusą. Tai ne vien dainininkės poetinė metafora, paryškinanti troleibusu važiuojančios keleivės egzistencinius išgyvenimus. Senas troleibusas – nereta viešuoju transportu važinėjančių vilniečių realybė. Netrukus už šią romantišką patirtį teks susimokėti beveik dvigubai brangiau.
Kai buvau dar vaikas, tie troleibusai buvo nauji. Dabar kartais atrodo, kad jie subyrės bevažiuodami. Daug jų vis dar kursuoja sostinės gatvėmis šiurpindami rečiau į viešąjį transportą įlipančius miestiečius ar iš paskos krutančius automobilių vairuotojus. Tie seni troleibusai – kasdieninė antireklama visam sostinės viešajam transportui.
Tie seni troleibusai – kasdieninė antireklama visam sostinės viešajam transportui.
Pažįstu žmonių, kuriems jie patinka, bet nostalgijos vaikystei jausmu iš automobilių miestiečių neišlaipinsi. „Prie rasoto lango“, kaip Vilkickytės dainoje, sėdėti mažai kas benori. O sostinės tikslas, bent jau deklaratyvus, didinti kelionių viešuoju transportu skaičių ir mažinti taršias keliones asmeniniais automobiliais.

Esmė čia net ne tie seni troleibusai. Per juos tik labai gerai atsiskleidžia aštroki Vilniaus viešojo transporto kontrastai. Yra jame ir daug gerų pokyčių, neretai kelionė tikrai šaunesnė nei automobiliu. Vairuoti nereikia, atsisėdęs tarp malonių keleivių nespėji nė kokio ilgesnio analitinio straipsnio portale LRT.LT perskaityti ir, žiūrėk, jau laikas lipti. Kitokia patirtis piko metu užtaikius važiuoti iš miegamųjų rajonų į centrą ar atvirkščiai. Grūstis, kažkas pasistumdo, apie asmeninę erdvę nėra ko nė galvoti.
Susumavus, kas gerai ir kas nelabai, viešojo transporto patirtį Vilniuje galima vertinti vidutiniškai. Jeigu esi keleivis, kuris kasdien ryte važiuoja į darbą sausakimšu G autobusu ir paskui lygiai tokiu pat sausakimšu grįžti po darbo namo, tai tavo patirtis gali būti ir prastesnė. Svajonė apie kelionę asmeniniu automobiliu, kad ir per kamščius, pati tave pasigauna.

Viešasis transportas, kaip pavojinga ir dažnai nemaloni erdvė, savo stigmos nenusiplauna dar nuo sovietmečio ir laukinio dešimtojo praėjusio amžiaus dešimtmečio. Neretai matau nuomonės formuotojus ar tiesiog pažįstamus į socialinius tinklus keliančius turinį iš Berlyno, Londono ar Tokijo traukinių ir autobusų. Viešasis užsienyje visada nuotykis. Tačiau parodyti, kad autobusu važinėji ir Vilniuje, daug kam būtų kažkokia žiauri gėda ar net reputacinė žala. Niekas nežino, kaip šitą stigmą panaikinti.
Bilietų brangimas toks techninis veiksmas. Viskas brangsta, turi brangti ir bilietai.
Bilietų brangimas toks techninis veiksmas. Viskas brangsta, turi brangti ir bilietai. Keista tik tai, kad jų kainų kilimas sutapo su „Vilniaus – Europos žaliosios sostinės metais“. Žaliojoje sostinėje po autobusų ir troleibusų ratais turėtų būti žiedlapiai barstomi. Dabar gi – kils bilietų kainos. Belieka tikėtis, kad pabrangus kelionėms viešojo transporto patirties kontrastai sumažės, o autobusų ir troleibusų prestižas Vilniuje galų gale pradės augti. Bent tiek, kad kartais įšokti į viešąjį transportą sostinėje taps normali ir įprasta praktika net ir niekada to nedarantiems.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ




