Viešumoje kas nors vis pasipiktina, kad Kalėdų karštinė prasideda per anksti ir trunka per ilgai. Galėtume tiesiog gyventi ir laukti švenčių, bet kasmet įsisukame į vis didesnį nuovargio ir streso atrakcioną. Panašu, kad jis mums patinka ir netgi pakeri. Kaip amerikietiški kalneliai – baisoka, po to gali svaigti galva ar net supykinti, bet vis tiek smagu patirti.
Konfliktas tarp vartotojiškumo ir dvasingumo senas kaip ir pati žmonių bendruomenė. Net Jėzus Kristus, kurio gimimą netrukus švęsime, susinervinęs išvaikė prekeivius iš šventyklos, sakydamas: „Mano namai turi būti maldos namai, o jūs pavertėte juos plėšikų lindyne!“. Bent jau taip rašoma Evangelijoje pagal Matą. Jeigu net Jėzui kantrybė trūko, ką jau kalbėti apie mėginančių puoselėti dvasinę Kalėdų prigimtį pasipiktinimą.
Niekam nėra lengva atlaikyti visą tūkstantinę brangiai apmokamų rinkodaros ir komunikacijos specialistų armadą. Kokius ginklus prieš ją betrauksi, ji vis tiek įlįs į galvą ir užklos jaukia dovanėlių ir švieselių troškimo antklode.
Plaukdamas pro Sirenas Odisėjas užklijavo savo vyrams ausis vašku, o pats prisirišo prie laivo stiebo, kad galėtų išgirsti gundantį jų dainavimą, bet nebūtų suviliotas ir nenuvestų savo laivo į pražūtį. Rinkodaros Sirenų dainos liūliuoja panašiai. Tuo metu iš kitos pusės gaudžia paskutiniojo teismo trimitai, skelbiantys, kad mūsų žemelė jau greitai, greitai nebeatlaikys, kiek čia visi visko nori turėti ir nusipirkti.
Jeigu atvirai prisipažintume, tai aplinkos problemos prieš šventes tikrai nelabai aktualios. Gal galima bent porą mėnesių per metus nuo jų atsipūsti. Nuo vėjo miestuose virsta tik Kalėdų eglės, o štai Lietuvos ekonomika kol kas visas audras atlaiko. Tikrai ne metas rištis prie tos Odisėjo susilaikymo burės.
Amerikiečių filosofas Timothy Mortonas ne sykį yra pakartojęs mintį, kad kalbant apie ekologiją visi mes esame šiek tiek veidmainiai. Neįmanoma būti nei šimtu procentų tvariu, nei draugišku aplinkai. Kaip besisuksi, vis tiek nenorom sukuri taršą. Net ir ta visuomenės dalis, kuri galvodama apie perteklinį vartojimą deda sąmoningas pastangas, kasdien priima kompromisus tarp asmeninių poreikių ir ekologinių reikalavimų.
Kiekvienam savas veidmainystės lygis. Veidmainiaujame, kai atvažiavę apsipirkti miesto visureigiu prekes susidedame į daugkartinį maišelį. Kai perkame skrydį, pažymėtą žaliu lapeliu, neva ten kažkoks kitoks, o ne lėktuvų degalais (arba kuru) varomas orlaivis mus skraidins. Veidmainiaujame, kai eglę puošiame šiaudiniais žaisliukais, bet po ja prikrauname iš tolimų kraštų rūkstančiais kaminais atgabentų dovanėlių.
Tam tikra prasme filosofo mintis išlaisvina. Tobulumas šioje srityje neįmanomas. Supratus, kad ekologinė veidmainystė sudėtingame šiuolaikiniame pasaulyje neišvengiama, galime bent jau nemeluoti sau. Lyg ir žinome, kas yra moralu gamtos atžvilgiu, bet tos rinkodaros Sirenos kaukia taip garsiai. Žiūrėk, ir aptinki save jų gundančio dainavimo paviliotą, sekantį paskui didžiulę ir jau užhipnotizuotą minią kalėdinio išpardavimo link. Galėtų tik streso ir nuovargio mažiau būti, bet su juo mes kaip nors susitvarkysime, svarbu šventės būtų sočios.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
