Ukrainos 2024 metai prasidėjo anksčiau už kalendorinius 2024-uosius. Neįvykęs vasaros kontrpuolimas, Prezidento Zelenskio biuro pavydas dėl augančio kariuomenės vado gen. Zalužno populiarumo ir akivaizdžiai neprogresuojantis Ukrainos išlaisvinimas nulėmė, kad 2023 metų gruodį Prezidento spaudos konferencijos metu buvo sulaužyta nerašyta taisyklė – buvo paskelbtas nukentėjusiųjų Ukrainos karių skaičius. O 2024-ieji baigiasi kitu reikšmingu lūžiu – pripažįstant, kad karinėmis priemonėmis Krymas nebus atgautas.
Ginkluotės badas, privertęs balandžio pabaigoje abejoti Charkivo apsigynimo ateitimi, Chersono tapimas nebegyvenamu miestu, masinė būsimų karininkų žūtis Poltavoje, Kyjivo „Ohmatdyt“ vaikų ligoninės subombardavimas, mobilizacijos žlugimas, Vakarų partnerių dirbtinės kliūtys Ukrainos apginamumui. Visa tai paveikė ukrainiečių viltis ir Ukrainos vietą pasaulyje.
Šiemet Ukrainos tiriamoji žurnalistika ir toliau beveik kasdien padėjo sužinoti apie neregėto masto korupcijos atvejus – nuo negalios statuso falsifikavimo siekiant išvengti karo mobilizacijos iki stambaus masto šešėlių ginkluotės įsigijimuose. Prezidento biuras vietoje atviro pokalbio su nepriklausoma Ukrainos žiniasklaida rinkosi ir toliau iš viešųjų lėšų finansuoti valstybės propagandos telemaratoną.
Neseniai leidinio „Ukrainska pravda“ žurnalistė Olha Kyrylenko dalijosi įspūdžiais grįžusi iš Pokrovsko, miesto, iki didelio masto invazijos turėjusio 60 tūkst. gyventojų, o artimiausiu metu faktiškai nulemtam tapti bene reikšmingiausiu Ukrainos praradimu. Tinklalaidėje žurnalistė sako, kad Pokrovske jai didžiausią įspūdį paliko miesto Kalėdų eglutė ir tai, jog iki šiol kavinėse galima atsiskaityti kortele.
Kadangi dirbu su karo nusikaltimų dokumentavimu, mano nuomone, akivaizdžiausias šalies proveržis įvyko pagaliau ratifikuojant du dešimtmečius stalčiuje gulėjusį Romos Statutą. Šiemet naujai išduoti Tarptautinio Baudžiamojo Teismo arešto orderiai Rusijos pareigūnams bei Ukrainos viduje inicijuotos ir teismus pasiekusios bylos dėl padarytų karo nusikaltimų buvo nedidelės, tačiau tai yra prošvaistės susidorojant su nusikaltėlių nebaudžiamumu.
Per 2024-uosius Ukraina prarado pernelyg daug, kad galima būtų ir toliau džiaugtis vien šalies išlikimo faktu.
Tiesa, daugiausia Ukrainos viešasis diskursas buvo ne apie tai. Šalies viduje buvo kalbama apie tai, kaip labiausiai pažeidžiami yra dar labiau pažeidžiami karo. Norintiems stoti į ginkluotąsias pajėgas sunkiai pavyksta užtikrinti bent 60 dienų parengimo programas. Fronte esantys kariai beveik nesirotavo nuo pat invazijos pradžios. Daugeliui jų sugrįžimas pas mylimuosius namo yra įmanomas nebent „300-ojo“ pavidalu – būnant sužeistam tiek, kad būni pargabenamas. Ekonomine prasme Ukrainos visuomenės silpniausieji yra palikti savo pačių išlikimui. Šalies minimali pensija nesiekia net 70 eurų, o minimali alga – 180 eurų per mėnesį.
Kol visame pasaulyje vyrauja technologiškai pažangiausių prietaisų apžvalgos, Ukrainoje populiariausios apžvalgos yra apie elektros generatorius. Nuo birželio pradžios beveik nebuvo mėnesio, kad nevyktų elektros atjungimų. Nuo elektros nebuvimo po 12 ir daugiau valandų per dieną, situacija stabilizavosi ir Kyjive elektros nėra vos po 3–4 valandas kasdien. Tuo pat metu dėl nuolatinių apšaudymų Charkive vaikai ir toliau mokosi ne mokyklose, o metro stotyse.
Atstumas nuo Vilniaus iki fronto linijos yra trumpesnis nei kad nuo Lvivo. Tiesa, kiekvieną kartą besilankydamas tiek vienur, tiek kitur jau nebesuprantu, kur karo pojūtis yra aštresnis. Viešosios fronte žuvusių lviviečių karių šarvojimo procesijos yra taip greitai pakeičiamos kalėdojimo ceremonijomis, kad Lietuvoje vyraujantis pastovus karo diskursas sudaro didesnį nei pačioje Ukrainoje karo desperacijos jausmą.
Per 2024-uosius Ukraina prarado pernelyg daug, kad galima būtų ir toliau džiaugtis vien šalies išlikimo faktu.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
