Praeitą šeštadienį Vilniuje vyko „Open Books“ knygų festivalis, ten dalyvavau Maxymo Eristavio knygos „Rusijos kolonializmo ABC“ pristatymo diskusijoje. Per 130 puslapių ukrainiečių žurnalistas apžvelgia pastarojo šimtmečio rusiškojo kolonializmo išraiškas. Nuo Vidurio Europos iki Pietų Kaukazo autorius nagrinėja pusšimtį kolonijinio pavergimo atvejų – pirmiau atkreipdamas dėmesį į struktūras, tendencijas bei institucijas negu kad į vienas ar kitas smurtą vykdžiusias asmenybes.
Leidyklos „Lapas“ išleistas Eristavio knygos vertimas į lietuvių kalbą yra pirmasis po anglų ir ukrainiečių leidinių. Negi Lietuvoje trūksta žinių apie rusiškąjį kolonializmą, kurio pasekmės palietė bene kiekvieną šeimą? Mano vertinimu – taip. Pirmiausia tam, kad atrastume papildomų argumentų ir atramos taškų praplėsdami Ukrainos laisvės bylos rėmėjų būrį.
Kančia, trauma, skausmas nėra reiškiniai, kurių atžvilgiu verta rengti varžybas arba konkuruoti. Gebėjimas kalbėti apie juos ir to pagrindu kurti tarpusavio pasitikėjimą nenutinka savaime vien todėl, kad aukas vienija tas pats tironijos šaltinis. Be to, ar išties daug kas iš mūsų orientuojasi tokiose temose kaip Šiaurės Azijos tautų patirtas skausmas dėl rusiškojo kolonializmo? Arba ar yra susiję rusiškojo kolonializmo patirtis ir paskutinis Mongolijos sprendimas nevykdyti Tarptautinio baudžiamojo teismo arešto orderio Vladimirui Putinui?
Šį balandį Argentinoje buvo pateiktas pirmasis baudžiamasis skundas dėl Rusijos karo nusikaltimų Ukrainoje. Nevyriausybinė organizacija „The Reckoning Project“, kurios biurui vadovauju Ukrainoje, padarė tai universalios jurisdikcijos pagrindu, taip įgyvendindama aukų teisę į teisingumą ir demonstruodama, jog Kremliaus nebaudžiamumo erdvė turi pradėti trauktis visame pasaulyje, įskaitant globaliųjų Pietų šalis, o ne tik Vakaruose.
Beveik iškart supratome, kad Argentinos žmogaus teisių gynėjai yra poliarizuoti ir nebūtinai yra labai palankūs Ukrainai. Po ilgų pastangų atramos tašką pavyko rasti būtent tada, kai pradėjome kalbėti apie konkretų kankinimo būdą, kuris buvo taikytas prieš mūsų pateiktame baudžiamajame skunde figūravusį ukrainietį. Jis buvo šešias savaites iš eilės kankintas elektra.
Kankinimas elektra buvo Argentiną valdžiusios chuntos vienas plačiausiai paplitusių represijų prieš disidentus būdų. Lygiai taip pat chunta mėgo atiminėti disidentų vaikus ir perduoti juos chuntos palankiems rėmėjams – panašiai, kaip kad šiuo metu yra grobstomi ukrainiečių vaikai. Būtent pokalbiai apie šiuos itin konkrečius skausmus leido mums atrasti tarpusavio supratimą su argentiniečiais.
Gebėjimas kalbėti apie tautos patirtą smurtą nėra bailumas. Tai yra galios šaltinis. Galios, kuri yra grįsta nuoširdžiomis pastangomis suprasti kitų skausmą ir traumas, įvertinti jas savo patirties atžvilgiu. Mėgstame prisistatyti tarptautinėje erdvėje kaip unikaliai išmanantys rusišką politiką ir veikimo būdus. Maxymo Eristavio knyga demonstruoja, kad šiame skausme Lietuva nėra vienintelė.
Turime platų būrį šalių ir tautų, su kuriomis galime kalbėti ta pačia kalba, dalintis supratimu apie nebaudžiamumo sukeltas kančias, ypač dėl rusiškojo kolonializmo. Tai yra veiksmingas kelias tam, kad įgalintume save dar geriau ir praplėstume Ukrainos rėmėjų būrį, tokiu būdu nukreipdami rusiškąjį kolonializmą prieš jį patį.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
