Dar niekados per netrumpą autoriaus gyvenimą nesu atidavęs savo teksto skelbti su tokiu liūdesiu kaip šį kartą. Mat šis tekstas buvo numatytas skelbti ne LRT tinklalapyje, bet „Artumos“ žurnale. Anais juodžiausios tamsybės laikais, be abejo, žinojau, kas yra cenzūra, bet manęs paties ji ligi šiol nebuvo tiesiogiai palietusi. Palietė dabar.
Mano žiniomis, Lietuvos vyskupų konferencija, iš pradžių pareikalavusi, kad redakcija parodytų jau baigiamo spausdinti žurnalo numerio maketą, pirmiausiai žodžiu uždraudė skelbti šį mano tekstą „Apie tamsą ir šviesą“. Redakcija vis dėlto gavo ir raštišką šio draudimo variantą. Jis adresuotas žurnalo redaktoriui ir pasirašytas LVK Socialinių reikalų tarybos pirmininko vyskupo Kęstučio Kėvalo. Jame rašoma:
Antano Gailiaus straipsnis „Apie tamsą ir šviesą” Artumos žurnale yra svetimas bažnytinei kultūrai, nes straipsnyje aptarinėjamos dvi politiniame Lietuvos gyvenime aktyviai dalyvaujančios asmenybės ir imamasi viešai bei įžeidžiai vertinti jų dvasinę bei moralinę laikyseną. Lietuvos Caritas įsteigtame leidinyje viešai kaltinti konkretų žmogų „nepasotinama puikybe“, „asmenine garbėtroška“ yra nekrikščioniška. Šių priežasčių vedamas nuoširdžiai prašau straipsnio neviešinti. Autoriui paaiškinkite, jog tai nesiderina su Lietuvos Caritas veiklos principais: „Pagarba žmogaus orumui ir nesmerkiantis požiūris“.
Straipsnio pasirodymas Lietuvos Caritas įsteigtame leidinyje bus interpretuojamas kaip steigėjo nustatytų principų pažeidimas ir veikimas prieš steigėjo valią.“
Taip pat skaitykite
Negaliu būti teisėjas šioje byloje, nes esu suinteresuota šalis. Galbūt tik norėčiau sužinoti, kodėl kaip kaltintojas atsiranda Lietuvos Caritas, nes juk ne jis šią bylą pradėjo. Jei byla nebūtų susijusi su mano Bažnyčia, ji man keltų veikiau homerišką juoką. Bet dabar jaučiu tiktai didelę širdgėlą ir sielvartą.
Dėl tokios ganytojų laikysenos nukentėjo pirmiausiai Dievo Tauta. Nukentėjo ir Lietuvos visuomenė, cenzūros seniai neregėjusi. Nukentėjusioji šalis, be abejo, yra ir „Artumos“ redakcija. Jai teko ištverti dar daugiau sielvarto. Be to, ir iš naujo spausdinti bent dalį jau pagaminto tiražo. Esu jai labai dėkingas, kad vietoj teksto apie tamsą ir šviesą, ji įdėjo mano eilėraštį „Paskutinioji psalmė“ ta pačia tema, parašytą prieš daugiau nei dvi dešimtis metų. Neklauskite manęs, kodėl jau tada mane buvo apėmusi tokia nelemties nuojauta. Nebegaliu šiandien to pasakyti.
Dėkoju ir LRT tinklalapiui, kuris sutiko paskelbti mano uždraustąjį tekstą. Čia jis visas. Ką parašiau, parašiau.
Apie tamsą ir šviesą
Esu vienas tų nedaugelio, kurie nelabai aimanuoja, kad šiųmetė rinkimų kampanija labai jau vangi. Pirmiausiai, žinoma, todėl, kad nesu iš tų, iš vadinamųjų „neapsisprendusiųjų“, kurių balsų vaikosi visi, kas tik netingi. Antra, dar ir dėl to, kad tuomet, kai kampanija vangi, į viešąją erdvę patenka mažiau purvo, melagysčių, visokiausios neteisybės. O trečia, todėl, kad tikrai ne laikas mums leistis į nepabaigiamas rietenas, kai iš visų pusių girdime kalbas apie dieną „X“, kuri, tikėkimės, neateis, bet kuriai ruoštis turime juo labiau, juo karščiau trokštame, kad ji neateitų.
Bet kad iš tikrųjų ta kampanija ne tokia jau ir vangi. Ir ji tikrai susijusi su nebe kažkur horizonte dunksančiu, bet tiesiog mūsų pašonėje raketomis, dronais ir kitokiomis šėtono ugnimis spjaudančiu tos nelemtosios dienos „X“ pavojumi. Nors ir gyvenantį gana vientisame burbule, nors ir nemėginantį sekti visų diskusijų ir debatų, ir mane vis dėlto pasiekia žinia apie bent du itin aktyvius tos kampanijos veikėjus.
Pirmiausiai, žinoma, apie R. Žemaitaitį ir jo skelbiamą naują rytą prie Nemuno, kitaip sakant, apie mėginimą sutelkti į vieną vietą visas juodžiausias Lietuvos tamsybes. Tamsybių Lietuvoje visados buvo ir visados bus, bet klausimas, kiek gebėsime joms nepasiduoti. Jau greit tą sužinosime – rinkimai parodys aiškiau už visas apklausas.
Gal net dar didesnis liūdesys ima regint, ką per šią Seimo rinkimų kampaniją daro žmogus, kuriam išvis nederėtų kištis į partijų rungtynes. Kalbu apie Lietuvos Respublikos Prezidentą, nors trečiojo žodžio pirmąją raidę rašau didžiąją tik iš pagarbos ne asmeniui, bet institucijai. Varge vargeli, kokia nepasotinama puikybė valdo tą pažiūrėti lyg ir visai simpatišką žmogų, kad jis dėl savo asmeninės garbėtroškos pasirengęs eiti obuoliauti bemaž su bet kuo.
Kas gi daugiau, jei ne puikybė verčia jį štai jau antrą kadenciją vis kelti vidinį karą su vyriausybe, kuriai juk, sakykit, ką norit, teko vesti kraštą ir per Covido iššūkius, ir, tiems iššūkiams nė nepasibaigus, per kur kas baisesnį Rusijos agresijos prieš Ukrainą metą. O juk ir išvedė, ir išlaikė koaliciją nesugriuvusią visą kadenciją, o ir pati Lietuva per tuos ketverius metus tiek pagražėjo, kad to jau beveik niekas nedrįsta neigti. Ši vyriausybė, mano galva, turėjo tiesiog geležinės kantrybės, nes, apnikta begalės rimtų darbų, sukandusi dantis kentė visus panelės prezidento kaprizus.
Tačiau panelei to buvo maža, per visą šią rinkimų kampaniją ji nuolat įrodinėjo tautai, kad didžiausias blogis Lietuvoje yra ta viena partija ir ta viena pavardė. Jeigu būčiau G. Nausėda, daryčiau viską, kad ši partija liktų valdančiojoje koalicijoje ir po rinkimų, nes bet kuri kita koalicija tiek kantrybės tikrai neturės, ir aiškiau parodys Prezidentui, kokios iš tikrųjų yra jo politinės galios.
Varge vargeli, kokia nepasotinama puikybė valdo tą pažiūrėti lyg ir visai simpatišką žmogų, kad jis dėl savo asmeninės garbėtroškos pasirengęs eiti obuoliauti bemaž su bet kuo.
Be šių dviejų, gerai matomų kampanijos dalyvių esama dar vienos jėgos, kuri, beveik visai nematoma, neabejotinai joje veikia. Apie Rusijos mėginimus paveikti rinkimų rezultatus JAV, Prancūzijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje kalba visas pasaulis, tad ir nebūdamas sąmokslo teorijų šalininkas, labai nustebčiau, jei kada nors gautume tikrų įrodymų, kad Lietuvoje ji visiškai niekuo dėta. Vienaip ar kitaip, skatindama visokiausią nepasitikėjimą, visaip kiršindama, pasitelkdama ir tikrus faktus, ir pačias keisčiausias idėjas, ši jėga neršia tamsiuose ir mūsų viešojo gyvenimo, ir politikos siauresniąja prasme vandenyse.
Bent du kartus šiame trumpame tekste jau paminėjau tamsą. Šviesos ir tamsos grumtynės vyksta ne tik per rinkimus. Jos vyksta kasdien – ir viešajame gyvenime, ir Bažnyčioje, ir mūsų šeimose, ir, galiausiai, kiekvieno iš mūsų širdyse. Rinkimai tiktai šiek tiek aiškiau parodo, kokia šiandien yra jų pusiausvyra. Parodys ir šį kartą, kai kiekvienas balsuosime pagal savo sąžinę.
Tam, kuris mėgina kalbėti „Artumoje“, nedera baigti pernelyg liūdnomis gaidomis. Šiais neramiais laikais, kai vis gaudome kiekvieną geresnę žinią iš Ukrainos ir viso pasaulio, ir graudžiai dažnai sulaukiame negerų, vis tiek turbūt turime kliautis viltimi, kad galutinė šviesos pergalė mums yra pažadėta. Bent man pačiam toji viltis padeda gyventi.
