Vietoje prezidentą Gitaną Nausėdą ir politiką Remigijų Žemaitaitį kritikuojančio teksto – eilėraštis. Šis poeto Antano Gailiaus tekstas turėjo būti publikuotas leidinyje „Artuma“, tačiau tai uždraudė vyskupas Kęstutis Kėvalas. Pasak eksperto, tokia Bažnyčios reakcija yra neadekvati ir neteisinga.
Tai, kad vyskupai neleido katalikiškam leidiniui publikuoti G. Nausėdą ir R. Žemaitaitį kritikuojančio teksto, LRT.lt patvirtino ir „Artumos“ vyriausiasis redaktorius Darius Chmieliauskas, nuo tolesnių komentarų susilaikęs.
„Artuma“ – Lietuvos „Carito“ įsteigtas katalikiškas mėnraštis. Spalio mėnesio numeryje jame turėjo pasirodyti Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato A. Gailiaus tekstas, kuriame pakritikuojamas ir prezidentas.
Visgi po vyskupo K. Kėvalo laiško redakcija turėjo iš naujo perspausdinti bent dalį tiražo ir tekstą pakeitė prieš daugiau nei 20 metų parašytu A. Gailiaus eilėraščiu „Paskutinioji psalmė”. A. Gailiaus parašytas tekstas bus publikuotas LRT.lt portale.
Taip pat skaitykite
LRT.lt komentaro taip pat kreipėsi į Lietuvos vyskupų konferencijos sekretoriatą ir Kauno arkivyskupiją. Sekretoriatas į pateiktus klausimus neatsakė ir nurodė kreiptis į Lietuvos „Caritą“. LRT.lt pastebėjus, kad laišką su nurodymais nepublikuoti teksto siuntė ne „Caritas“, o vyskupas K. Kėvalas, atsakymo nebesulaukėme.
Taip pat skaitykite
Kritika prezidentui ir Žemaitaičiui
Neišpublikuotame tekste „Apie tamsą ir šviesą“ A. Gailius rašė apie rinkimų kampaniją. Savo komentare A. Gailius kritikavo „Nemuno aušros“ kandidatą R. Žemaitaitį ir prezidentą G. Nausėdą. Pasak komentaro autoriaus A. Gailiaus, R. Žemaitaitis mėgina „sutelkti į vieną vietą visas juodžiausias Lietuvos tamsybes“.
Kaip tęsė A. Gailius, „gal net dar didesnis liūdesys ima regint, ką per šią Seimo rinkimų kampaniją daro žmogus, kuriam išvis nederėtų kištis į partijų rungtynes – prezidentas“.
„Varge vargeli, kokia nepasotinama puikybė valdo tą pažiūrėti lyg ir visai simpatišką žmogų, kad jis dėl savo asmeninės garbėtroškos pasirengęs eiti obuoliauti bemaž su bet kuo. Kas gi daugiau, jei ne puikybė verčia jį štai jau antrą kadenciją vis kelti vidinį karą su Vyriausybe, kuriai juk, sakykit, ką norit, teko vesti kraštą ir per kovido iššūkius, ir, tiems iššūkiams nė nepasibaigus, per kur kas baisesnį Rusijos agresijos prieš Ukrainą metą.
O juk ir išvedė, ir išlaikė koaliciją nesugriuvusią visą kadenciją, o ir pati Lietuva per tuos ketverius metus tiek pagražėjo, kad to jau beveik niekas nedrįsta neigti. Ši Vyriausybė, mano galva, turėjo tiesiog geležinės kantrybės, nes, apnikta begalės rimtų darbų, sukandusi dantis kentė visus panelės prezidento kaprizus.
Tačiau panelei to buvo maža, per visą šią rinkimų kampaniją ji nuolat įrodinėjo tautai, kad didžiausias blogis Lietuvoje yra ta viena partija ir ta viena pavardė“, – rašė A. Gailius.
Sulaukė vyskupo laiško
Panašu, kad būtent šios komentaro dalys ir užkliuvo vyskupui K. Kėvalui. „Artumos“ redakcija gavo K. Kėvalo laišką, kuriame jis neleido publikuoti komentaro. Tokį sprendimą K. Kėvalas argumentavo tuo, kad komentaras neva svetimas bažnytinei kultūrai. Vyskupas teigė, kad straipsnio pasirodymas būtų interpretuojamas kaip leidinio „steigėjo nustatytų principų pažeidimas ir veikimas prieš steigėjo valią“.
„[Komentaras] yra svetimas bažnytinei kultūrai, nes straipsnyje aptarinėjamos dvi politiniame Lietuvos gyvenime aktyviai dalyvaujančios asmenybės ir imamasi viešai bei įžeidžiai vertinti jų dvasinę bei moralinę laikyseną.
Lietuvos „Carito“ įsteigtame leidinyje viešai kaltinti konkretų žmogų „nepasotinama puikybe“, „asmenine garbėtroška“ yra nekrikščioniška. Šių priežasčių vedamas, nuoširdžiai prašau straipsnio neviešinti. Autoriui paaiškinkite, jog tai nesiderina su Lietuvos „Carito“ veiklos principais: „Pagarba žmogaus orumui ir nesmerkiantis požiūris.“
Straipsnio pasirodymas Lietuvos „Carito“ įsteigtame leidinyje bus interpretuojamas kaip steigėjo nustatytų principų pažeidimas ir veikimas prieš steigėjo valią“, – laiške redakcijai rašė vyskupas K. Kėvalas.
Autorius: tai cenzūra, nuo jos nukentėjo Dievo Tauta
Pats komentaro autorius A. Gailius tokį vyskupo elgesį vadino cenzūra.
„Dar niekados per netrumpą autoriaus gyvenimą nesu atidavęs savo teksto skelbti su tokiu liūdesiu kaip šį kartą. (...) Anais juodžiausios tamsybės laikais, be abejo, žinojau, kas yra cenzūra, bet manęs paties ji ligi šiol nebuvo tiesiogiai palietusi. Palietė dabar.
Mano žiniomis, Lietuvos vyskupų konferencija, iš pradžių pareikalavusi, kad redakcija parodytų jau baigiamo spausdinti žurnalo numerio maketą, pirmiausia žodžiu uždraudė skelbti šį mano tekstą „Apie tamsą ir šviesą“. Redakcija vis dėlto gavo ir raštišką šio draudimo variantą“, – LRT.lt portalui skirtame tekste rašė A. Gailius.
„Jei byla nebūtų susijusi su mano Bažnyčia, ji man keltų veikiau homerišką juoką. Bet dabar jaučiu tiktai didelę širdgėlą ir sielvartą.
Dėl tokios ganytojų laikysenos nukentėjo pirmiausia Dievo Tauta. Nukentėjo ir Lietuvos visuomenė, cenzūros seniai neregėjusi. Nukentėjusioji šalis, be abejo, yra ir „Artumos“ redakcija. Jai teko ištverti dar daugiau sielvarto. Be to, ir iš naujo spausdinti bent dalį jau pagaminto tiražo“, – tęsė A. Gailius.
Reakcija neadekvati ir neteisinga
Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys, Vilniaus universiteto (VU) profesorius Paulius Subačius tokį Bažnyčios žingsnį vadino neadekvačiu ir neteisingu.
„Dalykai, kurie yra teisėti, nebūtinai yra teisingi“, – LRT.lt sakė P. Subačius.
Jis pabrėžė, kad bažnytinė teisė numato tokią galimybę aprobuoti bažnytinius tekstus. Kai religinių aspektų turintys tekstai gali būti pavedami peržiūrėti cenzoriui, vadinama dvasine cenzūra. Pasak P. Subačiaus, šis gali peržiūrėti, ar tekste nėra teologinių klaidų ar su Bažnyčios mokymu nesuderinamų teiginių.
Kaip pasakojo profesorius, anksčiau tokius leidimus gaudavo visi leidiniai, kurie buvo rengiami ir publikuojami Bažnyčios žinioje, tačiau pastaraisiais dešimtmečiais bažnytinės cenzūros ir dvasinės vyresnybės pritarimas pageidaujamas tik tokiems leidiniams, kurie pasitelkiami maldai, Šventojo rašto leidimams, bažnytiniams dokumentams.
„Daug metų neteko matyti, kad būtų tvirtinama katalikiška periodika“, – pastebėjo P. Subačius.
Reiškia, LRT.lt sakė jis, tokia teise Bažnyčios hierarchai paprastai nesinaudoja – katalikiški leidiniai perduoti leisti pasauliečiams, o vyskupai į redakcijos darbą stengiasi nesikišti.
P. Subačiaus vertinimu, šiuo atveju vyskupus minėtame tekste galėjo kažkas išgąsdinti. Visgi, profesorius akcentavo, kad pliuralistinėje visuomenėje kritika politikams ar visuomenininkams nėra retas ar išimtinis atvejis. P. Subačius taip pat pridūrė, kad šiuo atveju tekstas turėjo būti publikuojamas ne kaip redakcijos nuomonė, o kaip autoriaus pozicija.
„Mano manymu, visi išmintingi žmonės, taip pat ir tie, kurie yra kritikuojami, turėtų labai aiškiai skirti, kur yra apžvalgininko nuomonė, o kur yra bendra Bažnyčios pozicija“, – teigė P. Subačius.
Pasak jo, Bažnyčios reakcija „yra tiesiog neadekvati“.
„Taip, Bažnyčios teisės požiūriu ji teisėta, bet ji nėra teisinga, nes ji neadekvati“, – sakė Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys.
VU profesorius A. Gailiaus komentare neįžvelgė ir prieštaravimų krikščionybei: „Šiuolaikinė krikščionybė tikrai nemano, kad visi krikščionys turi pritarti visų politinių vadovų elgsenai, nėra laikoma krikščioniška dorybe balsuoti tik už vieną partiją ar tik už vieną lyderį, vieną kandidatą. Jau 20 a. demokratijų ir totalitarizmo patirties tikrai visiems pakako suvokti.“
Kaip pažymėjo P. Subačius, teiginiai, kad poeto, rašytojo žodžiai neatitinka Bažnyčios pozicijos, būtų keistai skambėję „net prieš 700 metų, ne tik šiandien“.
