LRT portalo skaitytojams siūlome ištrauką iš Lietuvos istorijos instituto leidykloje ką tik išleistos knygos „Vilniaus istorija“ trečiojo tomo, kuris pristato naujausią miesto istoriją 1915–1990 metais, kuomet net dešimt kartų mainėsi politiniai režimai ir valdžios, o miestą veikė ne tik geopolitiniai veiksniai ar karai, bet ir modernizacijos tendencijos. Šiame tome autoriai stengėsi pažvelgti į miestą kaip į tam tikrą visumą, turinčią savo raidos logiką, pagrįstą praėjusių šimtmečių paveldu, kurias gaivino ir perkūrė vis naujos vilniečių kartos. Didelis dėmesys skiriamas gyvenimo kasdienybei bei miestiečių gyvenamai aplinkai.
Carinės valdžios evakuacija, pirmos rekvizicijos ir miesto gyvenimas 1915 m. vasarą (autorius Andrea Griffante)
Padėtis mieste radikaliai pasikeitė 1915 m. pavasarį, kai vokiečiai ėmė skverbtis giliau į Šiaurės bei Vidurio Lietuvą. Karo pradžioje, atsižvelgdama į susiklostančią padėtį, Rusijos valdžia priėmė teisės aktus, reguliuojančius valstybės turto, administracijos įstaigų bei gyventojų evakuaciją. Pirmus karo mėnesius evakuacija prasidėjo tik Suvalkijoje, pafrontėje, 1915 m. pavasarį ir vasarą evakuotis teko vis iš didesnės teritorijos. O Vilniuje, frontui artėjant, kito nuotaikos, sparčiai blogėjo gyvenimo sąlygos.
Valdžios įstaigos, remdamosi skubiais sprendimais ir improvizuodamos, pradėjo keltis iš miesto rugpjūčio pradžioje. Vilniaus apygardos švietimo kanceliarija persikėlė į Mogiliavą, o vidurinės mokyklos – į Petrogradą. Valstybinio banko skyrius su visu personalu buvo perkeltas į Žemutinį Naugardą, o privatūs bankai išsibarstė po Rusijos regionus. Evakavosi taip pat religinių konfesijų įstaigos – stačiatikių vadovybė persikraustė į Petrogradą, o evangelikų konsistorija – į Slucką.
Evakavosi ne vien viešasis sektorius. Kuro stygius vertė karo reikalams nedirbančias pramonės įmones siaurinti veiklą, todėl pradėta iškeldinti svarbius pramoninius objektus, tokius kaip mechanikos fabrikas „Vilija“ – jis toliau tęsė savo veiklą Smolenske. Žemės ūkio draugija dalį savo mašinų ir įrangos išsiuntė į Maladečiną. Evakuacijos neišvengė ir medicinos įstaigos. Išskyrus Vilniaus gubernijos dvarininkų ligoninę, į kurią buvo perkelti kitose įstaigose gydęsi sunkūs ligoniai, visos Vilniaus ligoninės išvyko iš miesto.
Valdiškoms įstaigoms išvažiavus, Savičiaus, Šv. Jokūbo, Bonifratrų ir kitas ligonines, iki tol pavaldžias gubernijos valdybai, perėmė Miesto valdyba. Didelių rūpesčių kėlė kalėjimų evakuacija. Siekdama palengvinti procesą, valdžia nusprendė paleisti visus kalinius, kurių bausmės atlikimo laikas būtų baigęsis per du mėnesius. Tuščią Lukiškių kalėjimo administracijos pastatą su kepykla, valgykla ir ligonine perėmė Suvalkų lenkų pilietinis komitetas, kalėjimo pastatą – Lenkų pagalbos karo aukoms draugija.
Vilniečiams apsirūpinti maistu buvo vis sunkiau – buvo rekvizuoti kasdieniai produktai, tokie kaip miltai, arbata, cukrus, druska, sviestas ir lašiniai, ir jau rugpjūčio antroje pusėje miltai, kruopos mieste tapo retenybe.
Evakavus įstaigų bei fabrikų darbuotojus, pradėtas gabenti inventorius. Kad artėjančios vokiečių pajėgos rastų kuo mažiau maisto, javų bei miltų sandėliai pradėti kraustyti jau liepos viduryje. Kaip ir kitose krašto vietovėse, taip pat Vilniuje buvo išleistas komendanto įsakymas nukabinus išvežti cerkvių ir bažnyčių varpus. Iš pradžių šis įsakymas buvo vykdomas klusniai, tačiau pastangos nuimti Katedros ir Šv. Jonų bažnyčios varpus sulaukė netikėto vilniečių pasipriešinimo.
Duris į varpines užkardžiusių žmonių atkaklumą policijai pavyko įveikti tik apraminus protestuotojus pažadais, kad varpai nebus naikinami, juos tik laikinai perkels toli nuo fronto, kad vokiečiai nepanaudotų karo reikmėms. Tačiau kai buvo nukeliami ir išgabenami carinės valdžios simbolių – Jekaterinos II ir Michailo Muravjovo – paminklai, vilniečiai džiaugėsi.
Rugpjūčio antroje pusėje frontui artėjant miesto gyvenimas tapo dar nykesnis ir sudėtingesnis. Tenkinti kariuomenės poreikiams buvo įvestos įvairios rekvizicijos (dviračių, motociklų, sandėlių, lombardų). Komunikacijos taip pat nukentėjo. Nuo 23 d. telefono ryšys naudotas vien karo reikmėms. Netrukus telefono, pašto ir telegrafo veikla buvo visiškai nutraukta. Geso miesto kultūrinis gyvenimas. Iki rugsėjo pradžios liovėsi eiti beveik visi mieste spausdinami dienraščiai. Teatrų veikla taip pat buvo nutraukta.
Civilinės bei karinės įstaigos ir toliau veikė be jokio plano, taip dar labiau apsunkindamos beveik nevaldomą padėtį. Antai rugpjūčio 27 d. Vilniaus gatvėse pasirodė gubernatoriaus Piotro Veriovkino potvarkis, paskelbęs galvijų, arklių, vežimų, audinių, metalo dirbinių, miltų ir kitų maisto prekių rekviziciją. Jis sukėlė didžiulę paniką, ypač tiems gyventojams, kurie neketino išvykti. Protestuotojai apgulė Miesto valdybą nuo pat ryto. Miesto prezidentui susitikus su generolu Jevgenijumi Radkevičiumi buvo išsiaiškinta, kad gubernatorius įsakymą paskelbė savo nuožiūra. Kitą dieną įsakymas buvo atšauktas.
Vilniečiams apsirūpinti maistu buvo vis sunkiau – buvo rekvizuoti kasdieniai produktai, tokie kaip miltai, arbata, cukrus, druska, sviestas ir lašiniai, ir jau rugpjūčio antroje pusėje miltai, kruopos mieste tapo retenybe. Trūkstant žaliavų, buvo uždarytos ar tik iš dalies veikė kepyklos. Didėjantis nepasitenkinimas tokia padėtimi pratrūko ir smurto bangomis. Antai, stokojant duonos minia pačiame Vilniaus centre nusiaubė uždarytą kepyklą. Tiekimas strigo, didmenininkai pasitraukė, todėl maisto prekės dar ir smarkiai pabrango. Vienintelė išimtis buvo mėsa. Jos kaina mieste krito, kadangi pritrūko pašaro gyvuliams šerti ir teko paskersti gausybę galvijų, iš evakuotų kaimų atvarytų į miestą.
Rusijos kariuomenės pasitraukimas ir pabėgėlių migracija (autorius Andrea Griffante)
Artėjant frontui, mieste intensyvėjo karinė veikla ir augo smurtas. Pirmi vokiečių lėktuvai virš Vilniaus pasirodė 1915 m. liepos pabaigoje. Po poros savaičių, rugpjūčio 14-osios naktį, ant miesto numestos pirmos bombos. Nors nuostoliai buvo nedideli (išardyta keletas kapų Šv. Eufrosinijos stačiatikių kapinėse ir nugriautas sentikių mokyklos kampas Liepkalnyje), vilniečius šis įvykis labai išgąsdino. Jų nuotaiką slėgė nauji valdžios nurodymai – rugpjūčio 31 d. buvo įvesta komendanto valanda, sutrumpintas parduotuvių ir kavinių darbo laikas, įsakyta užtamsinti langus iš vakarų ir šiaurės pusės, nebedegė gatvių žibintai.
Vakarais Vilnius nerdavo į tamsą ir tylą. Į lėktuvų ir dirižablių antskrydžius, nors nuostoliai po bombardavimų buvo nedideli, Rusijos kariuomenė atsiliepė patrankomis. Pabūklų dundesys vis dažnėjo ir intensyviausias tapo prieš Vokietijos kariuomenei įžengiant į miestą rugpjūčio pabaigoje – rugsėjo pradžioje. Tąkart vėl pakartotinai taikyta į geležinkelį, žuvo keliasdešimt vilniečių, ypač stoties rajone, Šv. Stepono gatvėje ir Antakalnyje.
Vokiečiams stumiantis gilyn į Rytų Lietuvą, carinė karinė ir civilinė valdžia ėmėsi skubių priemonių priešo įžengimui į Vilnių stabdyti. Aplink miestą (iš Buivydiškių ir Panerių pusės) imta kasti apkasus, tai buvo kone pagrindiniai gynybinių įtvirtinimų darbai. Jiems buvo paskelbta visų 18–55 metų vyrų mobilizacija. Policijos pareigūnai ir Miesto valdybos atstovai lankėsi miestiečių namuose, surašinėjo vyrus ir nurodydavo, kada ir kur (aplink miestą ar tolėliau) jie turės dirbti. Gyventojai buvo surašomi ir siunčiami kasti apkasų nuo rugpjūčio pradžios iki pat Vokietijos kariuomenės įžengimo į miestą išvakarių.
Nors oficialiai ir buvo žadama kviesti darbuotis visus, vilniečių darbo jėgos atranka vyko nevienodai: nebuvo imami gydytojai, armijos reikmėms dirbančių įmonių darbininkai. Vis dėlto galimybių išvengti šios mobilizacijos būta nedaug. Keli žmonės buvo atleisti pateikę gydytojų pažymas. Dar keletas išsipirko ir vietoje savęs pasiuntė samdomus žmones, mokėdami jiems po 100–250 rublių atlygį per mėnesį. Kartais išpirka būdavo sumokama tiesiai patiems surašinėtojams. Nors mobilizacija taikyta vyrams, kasti buvo priimamos ir moterys. Vyras, norintis išvengti šios prievolės, galėjo pristatyti dirbti tris moteris. Darbas buvo mokamas.
Nekvalifikuoti darbininkai gaudavo po 1,50 rublio per dieną, kasėjai – po 2, amatininkai – po 3 rublius, moterys – po 95 kapeikas, ir visi kasėjai buvo maitinami. Kad darbo jėgos nepritrūktų, iš Vilniaus buvo leidžiama išvykti tik pateikus pažymą, kad žmogus atleistas nuo darbų. Tačiau prastas karinių, civilinių įstaigų bei policijos bendradarbiavimas trukdė tokius dokumentus išduoti. Nesibaigiančiose eilėse jų neretai tekdavo kantriai laukti net kelias dienas. Rugsėjo viduryje, Vokietijos kariuomenei sparčiai artėjant prie Vilniaus, vyrai imti mobilizuoti intensyviau. Policija pradėjo žmonės gaudyti tiesiog gatvėse. Krautuvės ir dirbtuvės buvo uždarytos, nes jų darbuotojai bijojo patekti į gaudynes. Daugelis vyrų slapstėsi namuose, slėptuvėse, ir laukė, kol carinė kariuomenė pasitrauks.
Ragindama gyventojus trauktis, karinė valdžia ėmėsi propagandos, pavyzdžiui, leido plakatus, įtikinamai bylojančius apie tariamą vokiečių brutalumą.
Bet šis procesas miestui tapo kone didžiausiu iššūkiu. 1915 m. rugpjūtį vokiečiai užėmė Kauną, ir tūkstančiai kareivių, besitraukiančių su visa karo technika, žygiavo Vilniaus gatvėmis. Vaizdas kėlė slogų įspūdį – daugelis buvo apdriskę ir be ginklų, išgėrę priekabiavo prie moterų, padegė bei apvogė kelias krautuves. Atsakingam už Vilniaus gynybą 10-osios rusų armijos vadui generolui Jevgenijui Radkevičiui paliepus palikti Vilnių be kovos, kariuomenė visą rugsėjo 18-osios naktį traukėsi paskubomis ir vilniečiams pridarė dar didesnių nuostolių.
Kariuomenei plūstant per miestą, kareiviai plėšė parduotuves – išlaužę langines ir duris ėmė, kas pakliuvo. Buvo nusiaubtos visos parduotuvės Didžiosios Pohuliankos (dabar J. Basanavičiaus), Vokiečių, Arklių bei Strašūno (dabar Žemaitijos) gatvėse. Nusižiūrėję plėšti ėmėsi ir patys miestiečiai – įsilaužę į parduotuves ėmė ir vežė, kiek ir ką galėjo – medieną, maisto produktus, baldus ir t. t.
Paskui Rusijos kariuomenę traukėsi pabėgėliai. Didėjančiomis bangomis jie pasirodydavo mieste visus pirmuosius karo metus, bet jokia banga neprilygo 1915 m. vasarą plūstelėjusioms minioms. Tuomet pačiame Vilniuje pabėgėlių skaičius viršijo 50 tūkstančių, o už miesto stovyklavo šimtai tūkstančių. Masinę migraciją lėmė skirtingi veiksniai. Viena vertus, nuo pat karo pradžios iš fronto zonos buvo traukiamasi remiantis tik iš dalies laisvai apsisprendus. Oficialūs carinės valdžios nurodymai reguliavo ne tik turto, bet ir tam tikrų gyventojų kategorijų evakuaciją iš pafrontės. Taigi, iš ten kėlėsi ir žmonės, ieškantys, kur saugiai laukti karo pabaigos, ir 18–45 metų prievolininkai, privalėję pasitraukti iš karo veiksmų zonos.
Vaizdas kėlė slogų įspūdį – daugelis buvo apdriskę ir be ginklų, išgėrę priekabiavo prie moterų, padegė bei apvogė kelias krautuves.
Civilinė ir karinė valdžios savo veiksmus taip pat koordinavo prastai. Tai tapo akivaizdu dar 1915 m. pavasarį bei vasarą – tuo laikotarpiu rusams traukiantis vis sparčiau, gyventojų evakuacija ne sykį buvo palikta kariuomenės improvizacijai. Ragindama gyventojus trauktis, karinė valdžia ėmėsi propagandos, pavyzdžiui, leido plakatus, įtikinamai bylojančius apie tariamą vokiečių brutalumą. Kaip priemonės buvo griebtasi ir smurto: ištisi kaimai buvo padegti, vyrams grasindavo mirtimi, mušdavo ir versdavo sekti paskui besitraukiančią kariuomenę kartu su šeimomis. Būta seksualinės prievartos prieš moteris.
Šimtai tūkstančių pabėgėlių plūdo ir į vidinius Rusijos regionus. Traukinius rekvizavus karo reikmėms, dauguma evakuotųjų ir pabėgėlių keliavo arklių vežimais ar pėsčiomis, gabendamiesi pačius būtiniausius buities daiktus, nedideles maisto atsargas, dažnai varydamiesi ir gyvulius. Tie, kurie tik vyko per miestą ar apsistojo jame laikinai, kūrėsi stovyklose tiesiog miesto gatvėse ir aikštėse, kai kada – improvizuotose prieglaudose, kur viešpatavo skurdas ir demoralizacija. Nerasdamos kitokių pragyvenimo šaltinių kai kurios moterys, kad išgyventų, vertėsi prostitucija.
