Besibaigiantys ketveri šios Vyriausybės kadencijos metai pasižymėjo audringesne ir įtemptesne užsienio politika, nei buvome įpratę. Panašu buvo, kad per juos baigėsi senosios, konsensusu grįstos, užsienio politikos praktika, skausmingai atsiskleidė konstitucinės bei institucinio koordinavimo spragos, nemažai kylančios iš asmeninių politikų antipatijų ir nuoskaudų.
Artėjant rinkimams, didžioji dalis partijų jau pristatė savo rinkimų programas, kuriose dėmesys, be kitų viešosios politikos sričių, skiriamas ir užsienio politikai, kuri esamų tarptautinių įvykių – Rusijos agresijos Ukrainoje, Izraelio ir „Hamas“ konflikto, JAV prezidento rinkimų ažiotažo – fone tampa (ar bent jau turėtų tapti) vis aktualesne kasdienio valstybės gyvenimo dalimi.
Belaukiant prasmingesnių debatų dėl užsienio politikos, partijų programos gali būti vienas būdų susivokti, ko galima tikėtis pasikeitus vyriausybėms, o kartu ir suprasti, ką ir kaip partijų atstovai mato svarbaus užsienio politikoje ir tarptautiniuose santykiuose, kas, jų nuomone, buvo padaryta prasmingo ir ne per pastaruosius metus.
Kaip žinia, rinkimuose turime 15 konkuruojančių sąrašų. Iš jų išsamias užsienio politikos rinkimines vizijas radome šešių partijų programose: Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP), Lietuvos žaliųjų partijos (LŽP), Lietuvos valstiečių ir žaliųjų partijos (LŽVS), Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD), Liberalų sąjūdžio (LS) ir Laisvės partijos (LP). Tad tekste didžioji dalis užsienio politikos matymo kils iš šių šešių partijų idėjų gretinimo. Penkios partijos užsienio politikai paskyrė vietos, bet pabrėžtinai nedaug: tai Regionų partija (RP), partija „Laisvė ir teisingumas“, Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“ (DSVL), partija „Nemuno aušra“ ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga (LLRA-KŠS). Trijų partijų nuostatas (tiksliau po sakinį ar du) teko išsitraukti iš Vyriausiosios rinkimų komisijos rinkiminio bukleto – Nacionalinio susivienijimo, Lietuvos liaudies partijos (LLP) ir „Taikos koalicijos“, tuo tarpu Tautos ir teisingumo sąjungai užsienio politika, rodos, neegzistuoja.
Ką rūpėjo sužinoti, skaitant partijų pažadus užsienio politikos tema? Pirma, kaip vertinami praėję ketveri užsienio politikos metai. Antra, kaip yra apibūdinama sava užsienio politikos vizija arba tezė. Trečia, kokios partijų nuostatos nesiskiria, dėl ko sutariama. Ir, galiausiai, ketvirta, kur nuomonės ar bent akcentai pradeda skirtis.
O ko konkrečiai galima tikėtis? Nenustebinsime, bet partijos ketina daug dalykų daryti tų pačių ir taip pat.
Užsienio politikos vertinimai ir būdvardžiai
Į pirmąjį klausimą dėl praėjusios kadencijos užsienio politikos vertinimo tiesioginio atsakymo negavome. Nė viena partija nesiėmė tiesiogiai nusakyti, kas, jų nuomone, gero ar neteisingo įvyko, dėl kokių priežasčių taip atsitiko. To vengė net pati šiuo metu valdančiajai daugumai vadovaujanti TS-LKD. Tik tam tikros užuominos leidžia suprasti, kad kritikos koalicijos vykdytai politikai yra, nes vienos partijos žada nekiršinančią, o kitos – telkiančią užsienio politiką, taip tarsi teigdamos, kad šioje kadencijoje būta priešingai.
Apie institucines įtampas tarp Prezidentūros ir Užsienio reikalų ministerijos (URM) užsiminė tik vienintelis Liberalų sąjūdis, pažadėjęs imtis pokyčių, pavyzdžiui, skiriant Europos Komisijos komisarą, ir bendrai koordinuotis. Net Kinijos / Taivano klausimu išlieka daug atsargumo ir nuosaikumo, nors nuostatos, kaip pamatysime vėliau, čia visgi išsiskyrė.
Pusė partijų bandė rasti apibūdinimų savajai užsienio politikai. Taigi į rinkimus susiruošusių partijų užsienio politika būtų tokia:
- Atvira, skaidri ir telkianti (LSDP)
- Aktyvi ir įžvalgi (TS-LKD)
- Progresyvi (LŽP)
- Išmintinga ir atsakinga (RP)
- Išmintinga ir aktyvi („Laisvė ir teisingumas“)
- Lietuvai tarnaujanti („Nemuno aušra“)
- Saugumu ir gerove besirūpinanti (LP)
- Pragmatiškai vertybiška (DSVL)
- Vertybiškai pragmatiška (LS)
Sąrašas gražus, nors neišvengiamai tokiais atvejais tuštokas. Po dukart kartojosi žodžiai aktyvi, išmintinga ir pragmatiška. Galima spėti, kad nė viena iš partijų dėl šitokio pasirinkimo kaip galutinio būsimos Lietuvos užsienio politikos apibūdinimo daug iečių nelaužytų. Net jei nesutartų nei dėl išminties, nei dėl pragmatizmo, nei dėl aktyvumo reikšmės.
Konsensuso užsienio politikoje vis dar daug
O ko konkrečiai galima tikėtis? Nenustebinsime, bet partijos ketina daug dalykų daryti tų pačių ir taip pat.
Santykių su JAV plėtojimas ir stiprinimas, narystės Europos Sąjungoje (ES) ir NATO, kaip saugumo garantų svarba, Ukrainos palaikymas, Rusijos ir Baltarusijos grėsmių akcentavimas – tai nusistovėjusios politikos kryptys ir kontroversijos nekeliantys dalykai. Dažnai minima parama demokratijai ir demokratinėms vertybėms taip pat atitinka pagrindinius transatlantinės krypties principus ir atkartoja Joe Bideno administracijos kartotas tezes.
Kita vertus, parama Ukrainos ir Moldovos narystei ES neveda prie platesnių komentarų apie Lietuvos prisitaikymą prie kintančių aplinkybių, galimas tokių narysčių sąlygas ar pačios Bendrijos kaitą. Apie poreikį keisti sprendimų priėmimą ir reformuoti ES kalba LSPD, LP, DSVL ir LS. Todėl programose sutinkamas Ukrainą „remsime iki pergalės“ principas nebūtinai nusako, kaip ta pergalė matoma ir koks Lietuvos užsienio politikos vaidmuo joje. Šiuo klausimu konkrečiausias Liberalų sąjūdis, įvardydamas palaikymą Ukrainos siūlomai taikos formulei.
Šiame kontekste dviejų partijų (LLRA-KŠS ir „Taikos koalicijos“) programos apsiriboja teiginiais, kad siekiama taikos Europoje ir pasaulyje. Lietuvos liaudies partija ir Regionų partija taip pat kalba apie taikos derybas ir „santaiką visame pasaulyje“, kur Lietuvos užsienio politika turėtų būti „pagrįsta bendradarbiavimu“ (LLP) ir „konstruktyvumo ir pragmatiškumo principais“ (RP). Todėl tarp visų partijų programų būtent šios mažiausiai akcentuoja Rusijos agresijos pasmerkimą ir Ukrainos transatlantinę kryptį, kur taikos ar santaikos idėjos lieka atviros tolesniems klausimams.
Geri santykiai su kaimynais – Baltijos šalimis, Lenkija ir Šiaurės šalimis – taip pat atsikartoja kaip pagrindinės dvišalių santykių kryptys. Taigi regioniniame kontekste išlieka tie patys prioritetai plačiau nesvarstant, kaip Lietuva čia save norėtų pozicionuoti (Šiaurės, Vidurio Europa ar „tiltu“, jungiančiu minėtus regionus). Kaimynų kontekste labiausiai išsiskiria LLRA-KŠS, kalbanti apie santykių su kaimynine Baltarusija gerinimą.
Įdomu, kad, nepaisant temos specifiškumo, net penkios partijos (LŽP, LVŽS, LSDP, LP ir LS) skiria nemažai dėmesio įvairiems pasiūlymams diplomatiniam korpusui stiprinti. Galima spėti, kad pastarųjų metų vieši ginčai ir svarstymai dėl ambasadorių paskyrimo turėjo įtakos partijų sprendimui plačiau su visuomene kalbėtis, kaip turėtų atrodyti diplomatinė tarnyba, net jei pažadai ją reformuoti ir pergalvoti nėra nauji.
Dar viena populiari tema, sutinkama LSDP, „Laisvės ir teisingumo“, DSVL, TS-LKD, LS ir LP programose, – ekonominė diplomatija.
Konkretūs pasiūlymai, kaip ji bus įgyvendinama, varijuoja nuo įsteigto „ekonominių ambasadorių klubo prie URM“ (LS) iki „demokratijų ekonominės tarpusavio pagalbos sistemos“ (TS-LKD). „Laisviečių“ programoje ekonominiai klausimai akcentuojami beveik visose kryptyse, taip tarsi parodant norą tęsti vadovautos Ekonomikos ir inovacijų ministerijos darbus. Bendrai ekonominę diplomatiją galime matyti kaip savotišką erdvę kūrybiškumui, kuri nereikalauja tikslios pozicijos ir kartu leidžia kalbėti apie gyventojų gerovės kūrimą.
Užsienio politikos vizijų išsiskyrimai
Viena didžiausių kritikų dabartinei Lietuvos užsienio politikai buvo susijusi su sprendimais, priimtais santykiuose su Kinija ir Taivanu, kurie nulėmė diplomatinių santykių su Kinija nutrūkimą ir Taivaniečių atstovybės atidarymą. Nenuostabu, kad visų trijų šiuo metu koalicijoje esančių partijų programose aptariami santykiai su Kinija ir kritiškas ar atsargus santykis su šia valstybe išlieka. Kalbama ir apie jos „totalitarinę prigimtį“ (TS-LKD), ir „ekonominį šantažą“ (LP), ir apie grėsmes regiono saugumui (LS). Tačiau stebėtinai tolesnis aktyvus santykių su Taivanu plėtojimas rūpi tik abiem liberalų partijoms, tuo tarpu TS-LKD programa šią temą praleido.
LSDP, pažadėjusi neuždaryti Taivaniečių atstovybės, kartu žada normalizuoti santykius su Kinija (tiksliau sako „derėtų“) ir atkreipia dėmesį, kad savo interesų irgi reikės nepamiršti. Net ir susidėjus daug saugiklių, partijos pasirinkimas čia aiškus. Panašiai žada ir LVŽS (turės „konstruktyvius santykius“ su Kinija), nors daugiau šia tema taip pat nesiplėtoja. Tad, nepaisant daug aistrų, praleistų ginčijantis dėl padarytų ar nepadarytų nuostolių Lietuvos užsienio politikai dėl santykių su Kinija prastėjimo, galų gale paaiškėja, kad tai nebėra klausimas, prie kurio, kaip atrodo, vertėtų praleisti daug laiko.
Trys partijos – LSDP, LP ir LS – matė poreikį išsakyti savo nuostatas apie Izraelio ir Palestinos konfliktą – visos smerkia „Hamas“ teroristinį išpuolį ir palaiko Izraelį. Kalbant apie Palestiną, jų pozicijos išsiskyrė: LP aiškiai pasisako už dviejų valstybių sprendimą ir Palestinos valstybingumą, LSDP žada remti derybas dėl tokio sprendimo, LS apie palestiniečius net neužsimena, aiškiai likdami Izraelį palaikančioje stovykloje. Visų partijų pasirinkimas kalbėti šia tema neabejotinai susijęs su tuo, kad jų rinkėjams (bent daliai jų) šis klausimas svarbus, tad norisi šiuo klausimu išgirsti ir partijų nuomonę.
Trys partijos – LSDP, LP ir LS – matė poreikį išsakyti savo nuostatas apie Izraelio ir Palestinos konfliktą – visos smerkia „Hamas“ teroristinį išpuolį ir palaiko Izraelį.
Keturios partijos prisiminė, kad Lietuva 2027 m. pirmininkaus ES tarybai – tai LSDP, LŽP, DSVL ir LP, – nors tik Žaliųjų partija nusprendė suformuluoti pirmininkavimo prioritetus, iš kurių ambicingiausias iš pasiūlytų septynių – siekis iki 2040 m. visoje Bendrijoje sukurti neutralią klimato kaitos atžvilgiu ekonomiką.
Kaip minėjome, dvi partijos atvirai skelbiasi derinsiančios pragmatizmą ir vertybes. Tačiau demokratų partijoje šis siekis yra deklaratyvus, tiesiog pabrėžiamas ekonominis užsienio politikos pagrindas, o Liberalų sąjūdis – gerokai konkretesnis ir aiškiai kalba, pavyzdžiui, ir apie santykių su Azerbaidžanu gerinimą, ir santykių su Turkija gilinimą. Tikrai pragmatiška, tik vargu ar vertybiška.
Išvados
Tad ką iš programų galėtume pasakyti apie kitų ketverių metų Lietuvos užsienio politiką?
Pagrindinės kryptys – euroatlantinė integracija, parama Ukrainai, Rusijos agresijos smerkimas, geri santykiai su kaimynais (Lenkija, Baltijos ir Šiaurės šalimis) – išlieka svarbiausiomis ašimis. Taigi, nepaisant minčių apie konsensuso užsienio politikoje galą, ir toliau galėsime kalbėti apie politinio sutarimo mums daugiausia reikšmingais klausimais užsienio politikos srityje egzistavimą. Tuo tarpu taikos pasaulyje ar gerų santykių su Baltarusija pasiūlymai – pavieniai ir neatsveria daugumos partijų, palaikančių minėtą konsensusą.
Didžiausiu nesutarimu išlieka išsiskiriantys požiūriai į santykius su Kinija – dabartinė opozicija būtų linkusi keisti dabartinių valdančiųjų požiūrį ir politiką „santykių atkūrimo“ link, net jei konkretesnių idėjų, kaip skatinti Kiniją apie mus mąstyti kitaip, kol kas nėra. Žinoma, nereikėtų pamiršti, kad įtakos tokiam pažadui neabejotinai turės ir rinkimų rezultatai JAV, tad net ir aptakūs norai kažką normalizuoti santykiuose su Kinija gali išnykti net nepradėjus galvoti, kas ir kaip.
Pagrindinės kryptys – euroatlantinė integracija, parama Ukrainai, Rusijos agresijos smerkimas, geri santykiai su kaimynais (Lenkija, Baltijos ir Šiaurės šalimis) – išlieka svarbiausiomis ašimis.
Nors dabartinė dauguma buvo kritikuota dėl pačių įvardytos vertybinės užsienio politikos, tiek siūlomi apibūdinimai, tiek programų turinys parodo, kad dauguma partijų visgi naudojasi panašiomis vertybių kategorijomis (demokratija, žmogaus teisės, tarptautinė tvarka ir kova su ją ardančiais, vystomojo bendradarbiavimo palaikymas) arba mėgina susieti užsienio politiką su pragmatizmu. Nepaisant viešų diskusijų ir ginčų, net ir užsienio politikos formavimo procesui, bene labiausiai strigusiam pastaraisiais metais, svarbesnių pokyčių, išskyrus vieną išimtį, nepasiūloma. Tiesiog tikimasi, kad būtent jiems su prezidentu pavyks kažkaip susitarti, įskaitant ir pačią TS-LKD.
Visgi partijų pasiūlytuose užsienio politikos apibūdinimuose – nuo aktyvios iki išmintingos – netelpa strategija, ko norima per ateinančius ketverius metus pasiekti: ne tik spręsti esamas problemas arba būti pasiruošus galimoms ad hoc problemoms artimiausiu metu. Kitaip tariant, tokie apibūdinimai palieka daug manevro laisvės ir mažai įsipareigojimo įgyvendinti išsikeltas užduotis. Toks daugiau mažiau ir buvo daugumos partijų, ypač planuojančių ateiti į valdžią, užsienio politikos programų tikslas.
Analizė atlikta įgyvendinant projektą „Beieškant pripažinimo: Lietuvos užsienio politika 2015–2024 m.“ Finansavimą skyrė Lietuvos mokslo taryba (LMTLT), sutarties Nr. S-MIP-24-109.
