Nuomonės

2018.09.21 14:38

R. Miliūtė. Kam skambina Konstitucijos varpai

2018.09.21 14:38

Parlamento sesija prasidėjo tuo, kad Seimas prarijo du prezidentės veto.  

Dalia Grybauskaitė pasinaudojo Konstitucijos suteiktomis galiomis ir sustabdė įstatymą, kuriuo Seimas sumažino ketvirtį amžiaus veikiančios Konstitucijos apsaugos standartus. Jis norėjo, kad Konstitucijai pakeisti užtektų trečdalio rinkėjų. Vėliausiuose rinkimuose jų dalyvavo vidutiniškai kas antras. Antrasis prezidentės veto – dėl žmogaus teisės rinktis iš dalykų, kuriuos jam irgi garantuoja Konstitucija. Nepaisydama fiksuoto Statuto pažeidimo, paklusnioji – ne Konstitucijai, bet Vadui – parlamento dauguma buvo nusprendusi, kad turi valią iš neteisės padaryti teisę ir priėmė įstatymą, kad ministras pats vienas spręs, kur kiekvienas mūsų gali gydytis. Šiuos du įstatymus pats Seimas turėjo pripažinti negaliojančiais.

Seimo daugumos šansai parašyti diktantą pagal Konstituciją su mažiau klaidų šiek tiek turėjo pagerėti, jei dėka šių veto ji išgirdo keletą paprastų dalykų, kurių nebuvo laiko paklausyti lekiant su skubos tvarka birželio mėnesį. Dabar ligoninių pertvarka dar truputį palūkės, ką jiems birželį sakė kiekvienas Konstituciją pavartęs ir sveiko proto turintis žmogus, puikiai suvokiantis, kad pertvarkos iš tikro reikia. Tiktai ne antikonstitucinės.

„Privalomojo sveikatos draudimo įmokas kiekvienas žmogus sumoka pats. Tai yra jo pinigai, todėl valstybė neturi teisės tų pinigų nusavinti, o ministras liepti nešti ten, kur norisi ministrui. Konstitucija garantuoja paciento teisę ir laisvę pasirinkti sveikatos priežiūros įstaigą, ar ji būtų valstybinė, ar privati“. Tokie turėtų būti sakiniai diktante, kurį turėtų parašyti LVŽS ir satelitų dauguma Seime.

Pabandom spėti, ar būtų šitie veto, jei prezidento atlape matytumėme žymę, paliktą gandrelio?

Spėjimą lengvina, kuomet matai, kaip Seimas klausosi veto argumentų. Ar ateina kas nors prie mikrofono atsiprašyti, iš tos betoninės daugumos – tos masės, kuri klusniai balsavo už neteisėtus sprendimus, už tuos, kuriuos teisėtais vertė daugumos balsais, nors sveikas protas klykė iš kiekvieno kampo šitaip garsiai, kad kožnas kurčias berazumis būtų išgirdęs, jei tik išgirst būtų norėjęs?

Per veto svarstymą nuo LVŽS kalbėjo Aurelijus Veryga ir dar pora žmonių. Vienas iš jų – Stasys Jakeliūnas, kuris kviesis liudyti kandidatą į prezidentus. Ne savo, žinoma. Bankrutavusios kredito unijos analitikas organizuoja tyrimą bent porai galimų kandidatų į prezidentus, sutapk man šitaip – lenda, kad mažiausiai vienas jų kadaise tyrėjo nepriėmė į skandinavų banką.

Čia šalia to, kad parlamentine partija laikysime ir partiją, kuri niekad nėra ėjusi į rinkimus, ir duosime jai pinigų. Šalia to, kad Švietimo ir mokslo ministrė nesišneka su vyru, iš kur jis gauna pinigų, vyras sako nežinantis, kad žmoną ministrę reikia informuoti apie savo sandėrius jos ministerijos lauke. Petras Gražulis, aktyvus homofobas ir pamaldus paklydėlis viešai, abortų šalininkas savo privačiame gyvenime, keliamas į Žmogaus teisių komitetą, o kad mažai nebūtų, Seimas nekreipia dėmesio į amžiną kaip pati teisė principą, kad teisės aktas neturi atgalinio veikimo galios, tai yra, netaikomas faktams ir jau įvykusiems padariniams, jau buvusiems iki naujai priimto įsigaliojimo. Išimtys daromos tiktai tuomet, jei švelninamas asmens atsakomybė arba veika iš viso nebelaikoma tokia, už kurią reikėtų bausti.

Jau po tų dviejų veto Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkė pateikia Seimui įstatymus, kurie neleidžia socialdemokratų lyderiui kitąmet kandidatuoti savivaldybių rinkimuose ir į Europos Parlamentą, nes kandidatuoti draudžia tiems, kas yra teistas už finansinius nusikaltimus vėliau negu prieš dešimt metų. Tik už finansinius, ir būtent už tokį yra teistas Gintautas Paluckas.

Teisininkai Seimui sako – šitie įstatymai iškreiptų Konstitucijos vertybes, pažeistų bausmės proporcingumo principą, dėl to turi būti vertinami kaip prieštaraujantys Europos Sąjungos teisei. Seimo tie argumentai niekaip nepaveikia.

Vienoje savo pjesėje absurdo maestro Eugene Ionesco vaizduoja pamoką, seniuką mokytoją su mandagia, gerai išauklėta mergaite, kuri tenorėjo, kad tas ją paruoštų disertacijos gynimui. Dviejų, iš tikro – tiksliųjų mokslų ir dar filosofijos. Per tris savaites. Mokytojo tarnaitė bamba – „tvardykitės, juk žinote, kaip baigsis“, bet lengvai drovus seniukas pamokos pradžioje pažada, kad tokia guvi, išprususi mergaitė su jo pamokymais be vargo abidvi disertacijas apgins. Truputį pasimokius, mergaitė nugalabijama, kaip ir kitos trisdešimt devynios mokinės prieš tai.

Nes buvo geros, kvailai naivios ir tikėjo betkokiausiais pažadais. Kaip kitos trisdešimt devynios Lietuvos.

Pjesės pabaigoje Ioneco mokytojas tarnaitei liepė – „nepirkit per brangių vainikų, už pamoką ji nesumokėjo“.

Lietuva už savo neišmoktas pamokas sumoka kiekvienuose rinkimuose, kas ketverius metus. Ir per kiekvienus gauna kas kartą vis daugiau kainuojantį vainiką.

Ritos Miliūtės komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Populiariausi