Įsivaizduokite: nudrengta kavinė Savanorių prospekte, visai netoli nuo LRT. Po laidos įrašo susitinku seną gerą pažįstamą. Kalbame apie daug ką, bet mano pažįstamo dėmesys vis nukrypsta į kairiųjų politiką, kurią jis vadina „leftizmu“. Leftizmas tai ten, tai šen, bet jis kaltas dėl visų mūsų visuomenės bėdų.
„Kaip leftistas, tu irgi dėl visko kaltas, – sako man pažįstamas. Po to, matyt, norėdamas įžeisti, prideda: – Ir nesvarbu, kad važiuoji paskutiniame leftizmo traukinio vagone.“ Aš tik nusijuokiu ir daugiau nieko nebeklausiu.
Nebeklausiu, kas sėdi pirmame leftizmo traukinio vagone, pirmoje ir verslo klasėse. Nebeklausiu, nei kas tą traukinį vairuoja, nei kur jis juda. Spėju, kad atsakymas būtų: „Juda tas traukinys į visišką visuomenės sunaikinimą.“
Žinau, kad pažįstamam artimos konservatizmo vertybės. Tradicijos, tradicinė šeima, tradicinė lytis, tradicinė istorija, tradicinė tauta. Jis tikras konservatorius. Visiška priešingybė man.
Be šio pažįstamo mano susidūrimai su konservatizmo apologetais nėra dažni. Labai seniai, tikriausiai kone prieš du dešimtmečius, po tiesioginės laidos transliacijos, kurioje buvo kalbama apie tautinę tapatybę, LRT kavinėje sėdėjau su kitais laidos dalyviais, tarp kurių buvo ir lietuvių konservatizmo žvaigždė Mantas Adomėnas. Kadangi jau tada buvau žinomas kaip kairysis (o gal kaip kraštutinis liberalas – iki galo nėra aišku), M. Adomėnas pabėrė man gilios išminties perlų, norėdamas parodyti, kad vienintelis teisingas gyvenimo pasirinkimas – būti konservatoriumi (ir nesvarbu, kuriai partijai priklausai).
Žiūrėdamas į mano akinius metaliniais rėmeliais, jis pakartojo dažnai klaidingai britų politikui Winstonui Churchilliui priskiriamą frazę: „Jei sulaukęs dvidešimties nesate liberalas, neturite širdies. Bet jei sulaukęs keturiasdešimties nesate konservatorius, jums trūksta smegenų.“ Egzistuoja ir šiek tiek kitokia šios konservatoriškos išminties versija, taip pat priskiriama W. Churchilliui: „Jei vyras, sulaukęs dvidešimties, nėra socialistas, jis neturi širdies. Jei sulaukęs keturiasdešimties jis nėra konservatorius, jis neturi smegenų.“ Taip, žvelgiant iš pasitikinčio konservatoriaus tribūnos tiek liberalai, tiek socialistai – beviltiški besmegeniai.
Ką šie besmegeniai gali pasakyti apie lietuvišką konservatizmą? Ką galiu pasakyti aš, dardantis į nebūtį paskutiniame leftizmo traukinio vagone? Savo pasisakyme pasinaudosiu konservatizmo apologetams, komunikacijos specialistams, žurnalistams ir politikams įprasta praktika – „ką matau, tą giedu“.
Pirma, konservatizmas Lietuvoje laikomas savaime suprantamybe, ką liudija ir dažnai valkiojama ne W. Churchillio citata. Konservatyvūs komentatoriai, gaminantys nuomones, dažnai pateikia save kaip to, kas akivaizdu, specialistus. Šiandien lyja, o lietus reiškia tai, kad konservatizmas atneša į šalį pavasarį. Šiame kalbėjime dažniausiai remiamasi iš anksto paruoštomis frazėmis, kurias galima vadinti „ready-made“ objektais. Jame laikomasi prielaidos, kad skolintais žodžiais galima kalbėti už visus kitus. Konservatyvių nuomonių gamintojai intensyviai dirba palaikydami vyraujančią socialinę tvarką ir savo hegemoninius interesus.
Antra, Lietuvoje konservatizmo veidų nemažai – nuo Aušros Maldeikienės iki Vytauto Sinicos, nuo Ingridos Šimonytės iki Lauryno Kasčiūno, nuo Gitano Nausėdos iki Igno Vėgėlės. Šie veidai lyg ir rodytų, kad konservatizmo, kaip politinės ideologijos, įvairovė yra užtikrinta; tarp paminėtų vardų rasime ir liberalių konservatorių, išdidžiai mojuojančių progresyvumu, ir dešiniojo sparno konservatorių, kurie į tai, kas vyksta šiuolaikinėje visuomenėje, yra atsukę nugaras.
Tačiau tiek šios kadencijos vyriausybės, tiek Seimo veiklos nesėkmės rodo, kad šiuo metu nugalėtojas – socialiai konservatyvus arba tradicionalistinis konservatizmo sparnas, kuris kartais dar vadinamas biopolitiniu konservatizmu. Jį sudaro perdėtai patriotiški, superreligingi, prieš LGBTQ+ žmones ir imigrantus nusistatę asmenys. Jie kovoja prieš „liberalius“ Vakarus, progresyvią lyčių ir seksualumo politiką bei skirtingas intymių santykių formas. Jie kuria JAV prezidento Donaldo Trumpo draugų grupes Seime. Jie iškelia žodį „Trump“ ant Gedimino pilies kalno ir laksto gatvėmis su užrašu „Lietuva palaiko Trumpą“.
Tačiau tiek šios kadencijos vyriausybės, tiek Seimo veiklos nesėkmės rodo, kad šiuo metu nugalėtojas – socialiai konservatyvus arba tradicionalistinis konservatizmo sparnas, kuris kartais dar vadinamas biopolitiniu konservatizmu.
Šiems konservatoriams būtina nekintanti „žmogiška prigimtis“ ir „objektyvi moralinė tvarka“, kuri taip pat amžina ir nesikeičianti. Šalia šių sąvokų šmėsčioja kitos „amžinos“ sąvokos: „tradicijos“, „Valstybė“, „Dievas“, „istorija“ ir „gamta“. Dėl to visai nestebina ir, atrodytų, progresyvios konservatorės I. Šimonytės prezidentinės kampanijos pradžioje pateiktas, o paskui atšauktas šūkis: „Stipri prezidentė – stipri šalis.“ Visos į kabutes įdėtos sąvokos konservatizmo diskurse suvokiamos kaip stiprios šalies garantas.
Trečia, konservatizmas Lietuvos piliečiams dažnai pateikiamas kaip savotiška terapinė sistema. Kas kitas, jei ne konservatizmas, siekia pažintinio stabilumo ir aiškumo palaikydamas status quo, pabrėždamas valdžios „natūralumą“ ir pateikdamas antikonservatyviuosius kaip socialinio chaoso nešėjus. Tik konservatizmas gali padėti nugalėti nerimą ir užsikrėsti pozityviomis mintimis: „<...> kai šypsaisi, visas [konservatorių] pasaulis šypsosi kartu su tavimi, meiluti...“ (iš garsios dainos). Ir, žinoma, „nepilkit benzino į negatyvumo laužą“ (citata iš nuomonės formuotojos, buvusios Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) komunikatorės posto). Ši terapinė sistema pakankamai autoritarinė, dogmatiška ir nepakanti daugiaprasmiškumui.
Ketvirta, Lietuvoje vyraujančio biopolitinio konservatizmo sparnas yra neabejotinai populistinis. Viena vertus, jis įkvepia kultūriniams karams, susijusiems su socialinėmis problemomis (tos pačios lyties partnerystė, apskritai LGBTQ teisės, Stambulo konvencija, moterų reprodukcinės teisės ir pan.). Kita vertus, jis remiasi emocijų rinkiniu, kuriame žaidžiama ne tiek nusivylimu ar neteisybės potyriu, kiek privilegijų, kurias reikia palaikyti ir sustiprinti, jausmu.
Ketvirta, Lietuvoje vyraujančio biopolitinio konservatizmo sparnas yra neabejotinai populistinis.
Būtina atvirai demonstruoti savo pranašumą prieš tuos, kurie laikomi žemesniais: kairiuosius, liberalus, translyčius asmenis, moteris ir t. t. Todėl simptomiškas yra TS-LKD nario, dabar jau krašto apsaugos ministro L. Kasčiūno atsakymas į nevyriausybinių organizacijų prašymą jo neskirti į pareigas: „Jie išreiškė dabar nuomonę apie mane, tai yra jų teisė, bet aš tiesiog noriu pasakyti, kad nesu kairysis, nesu komunistuojantis aktyvistas ir, matyt, jiems tai nepatinka.“ Be abejo, visi, kurie nepritaria ministro radikaliai dešiniosioms ir dažnai diskriminacinėms pažiūroms, yra „komunistuojantys aktyvistai“.
Penkta, lietuviškas konservatizmas, ypač tas, kuris siejamas TS-LKD, turi itin išplėtotus ir ištobulintus savitarpio paramos bei pagalbos tinklus. Nė viena kita politinė ideologija Lietuvoje tokios nesugebėjo sukurti. Dėl to dabartinę vyriausybę galima nuolat vadinti „pačia geriausia visų laikų vyriausybe“, nepaisant daugybės jos klaidų, nesėkmių ir komunikacinių klystkelių. Dėl to vidutiniškai prastą konservatoriaus M. Adomėno romaną galima paskelbti kultūriniu metų įvykiu. Dėl to istorikus, mėginančius priešintis sovietinės praeities išnaikinimo manifestams ir nacionalinės amnezijos režimams, lengva ranka galima apšaukti tendencingais, nemokančiais logiškai samprotauti, teisinančiais blogio banalumą (tiesa, konservatyvioji vaizduotė yra apsėsta „blogio“ ir „banalumo“, bet vengia kalbėti apie gėrio banalumą).
Žinoma, svarstant apie konservatizmą, dar galima analizuoti nacionalizmą, autoritarizmą, pokomunistinį kapitalizmą ir daugybę kitų dalykų. Bet pabrėžiu, kad šis rašinys nėra analitinė studija, o tik paprastas konservatyvių nuomonės gamintojų plačiai išnaudojamos „ką matau, tą giedu“ strategijos perdirbinys. O giedojo jums keleivis, sėdintis paskutiniame leftizmo traukinio vagone.
