Neseniai žiniasklaida pranešė apie Lietuvos prezidento nerimą, kurį jam sukėlė emocinis nestabilumas, apėmęs vyriausybę. Kaip buvo teigiama spaudoje, nerimo priežastis – ir krašto apsaugos ministro pasitraukimas, ir premjerės bei teisingumo ministrės apsižodžiavimai socialiniuose tinkluose. Bet nerimas buvo apėmęs ne tik prezidentą; nerimas – viena iš daugelio emocijų, kuri kasdien skverbiasi ir į mus.
Nerimo sunku išvengti. Bet įdomesnė jo ir kitų emocijų psichosomatika arba simptomai, kuriuos šie jausmai kelia. Mokslininkai teigia, kad kai kurios emocijos bei afektai labai aiškiai paliečia odą ir palieka joje įspaudus. Pasak psichologo Silvano Tomkinso, gėda labiausiai matoma ant odos: susigėdusio ar sugėdinto asmens skruostai parausta, jis ima prakaituoti ir tarsi nori pabėgti nuo savęs, kitais žodžiais, išsinerti iš odos. Nežinau, ar nuo nerimo, ar nuo gėdos mano kaklą išmuša trumpalaikės raudonos dėmės, liudijančios, kad oda yra tiesioginio sąlyčio su politiniu pasauliu vieta.
„Emociškai nestabili“ vyriausybė tiems, kurie patys yra emociškai nestabilūs, įvaro dar didesnį nerimą ir net paniką. Kai kurie iš mūsų savo veiduose jaučiame gėdą dėl to, kad Lietuvos vyriausybė galimai nesugeba susitvarkyti su emocijomis. Vis dėlto keisčiau, kad skirtingų politikų pasisakymai palieka pėdsakus mūsų odoje – kaip juostinė pūslelinė, skausmingi šašai ir žaizdos. Odą ištatuiruoja emocinis politikų nestabilumas.
Dar daugiau. Oda prisimena ne tik mus supančios politinės tikrovės įvykius, bet ir specifines mūsų gyvenimo istorijas – mūsų profesijas, darbus, laisvalaikį, ligas, intymius ryšius su kitais kūnais ir kitomis odomis. Ji primena mums apie mūsų rasę, lytį, amžių, klasę, etniškumą. Metaforiškai tariant, oda – mūsų gyvenimus prisimenantis organas.
„Emociškai nestabili“ vyriausybė tiems, kurie patys yra emociškai nestabilūs, įvaro dar didesnį nerimą ir net paniką.
Tačiau, kaip ir kiekvienas mėginantis atsiminti, oda gali klysti. Kaip netobula atmintis, oda gali sunaikinti ribą tarp to, kas tikra, ir to, kas įsivaizduojama ar sufabrikuota. Tarp to, kas mums kelia džiaugsmą ir kas mus traumuoja. Tarp to, ką matau, ir to, apie ką mėginu parašyti. Oda negali būti neklystantis veidrodis, kuriame atsispindi mūsų tikrasis „aš“.
Paradoksalu, kad šiandienos politinėje tikrovėje idealiausia oda yra ta, kuri neprisimena arba labai greitai pamiršta (kaip ir balsuojantys rinkėjai akimirksniu pamiršta politikų „nuodėmes“). Atrodo, kad tokioje odoje politinis nestabilumas ir bėgantis laikas nepalieka jokių žymių. Ar kieno nors oda nori prisiminti, ką nuolat išdarinėja tokie mūsų politinės kasdienybės herojai kaip Ingrida Šimonytė, Agnė Širinskienė ar Ignas Vėgėlė? Vargu. „Gera“ oda – ta, kuri moka pamiršti. „Bloga“ oda – ta, kurioje viskas matoma; joje atpažįstame tai, ką išgyvenome, ir tai, ką sunku paslėpti. Todėl kai mums sako „tavo oda prasta“, kaltinkime politinį nestabilumą. Žinoma, tai sakau ironiškai.
Sociologas Ervingas Goffmanas, rašęs apie socialines stigmas ir stigmatizavimą, nuspėjo šią odos ypatybę. Lengva būti stigmatizuojamam dėl „blogos“ odos: mūsų išgyvenimai įsiėda į ją kaip ženklai, kurie lengvai išduoda, ar tu švarus, ar susitepęs, ar nuolat traumuojamas, ar traumuojantis kitus. Kad ir kiek investuotum į odos priežiūrą (kremai, masažai, odos patempimai, įvyniojimai, pervyniojimai), oda primena, kokiai socialinei grupei priklausai, kokioje nacionalinėje erdvėje gyveni ir kokią biografiją esi patyręs.
„Bloga“ oda – ta, kurioje viskas matoma; joje atpažįstame tai, ką išgyvenome, ir tai, ką sunku paslėpti.
Socialiniame tinkle „TikTok“ jau seniai sklando ironiškas šūkis, kurį turinio kūrėjai naudoja savo vaizdo klipams: „Atsimink: gaudyk skrydžius, o ne jausmus“ (angl. Remember: catch flights, not feelings). Tik paradoksalu, kad daugumoje vaizdo klipų būtent ir gaudomi jausmai, patiriami kelionių metu. Jie gaudomi taip, kaip tai daro mūsų oda, sugerianti skirtingus jausmus ir perdirbanti juos į odos ženklus – nuo paraudimo iki išbėrimo, nuo egzemos iki psoriazės. Mūsų autobiografijos nuolat siunčia odai pranešimus, kuriuos mūsų protas sunkiai suvaldo. Tai panašu į vėjo gaudymą naujai statomų gyvenamųjų kvartalų dykynėse.
Oda paverčia mūsų autobiografijas ir tai, ką kasdien patiriame politiškai, reikšmingais dalykais. Ji visada atvira skirtingoms interpretacijoms, panašiai, kaip ir emocinis vyriausybių, prezidentų ar parlamentų nestabilumas. Kuo skiriasi lietuviško konservatoriaus oda nuo liberalo odos? Ar nuolat paniką keliančio politiko oda greičiau susensta nei to, kuris išleidžia tūkstančius mokesčių mokėtojų pinigų tušinukams bei suvenyrams iš Seimo sandėlių? Kokią valstybės ateitį nuspėja nuolat apie lietuvių tautą ir jos priešus (labiausiai LGBTQ+ žmones ir Stambulo konvenciją) kalbančio Nacionalinio susivienijimo nario oda?
Kad būtų galima atsakyti į šiuos klausimus, reiktų ne tik politologų, bet ir dermatologų nuomonės. Bet net ir eilinis politikos vartotojas, žiūrėdamas į politikų odą, gali suvokti, kad jų politinės biografijos veikia kaip antroji, arba alternatyvi, oda, už kurios galima pasislėpti. Ši alternatyvi oda leidžia ištrinti ribas tarp to, kas tikra ir fiktyvu, kas teisinga ir melaginga, kas yra „tikri“ ir kas „alternatyvūs“ faktai. Mąstymas apie odą (o gal skirtingas politines odas) verčia mus permąstyti santykį tarp paviršiaus ir gilumos, tarp kūno ir proto, tarp savęs ir kitų. Visur egzistuoja šis magiškas „tarp“.
Yra mokslininkų, kurie lygina odą su siena. Kita tinkama metafora galėtų būti oda kaip kaukė. Neprisimenančią „gerąją“ odą jau minėjau. Nors oda gali liudyti apie patiriamas traumas, neteisybes, ligas ir kančias, ji dažnai funkcionuoja kaip kaukė, sunkiai pasiduodanti interpretavimui ir aiškinimui. Todėl kai stebime politinio nestabilumo spektaklius, ne visada žinome, kas slypi po jų „oda“. Anglų kalboje egzistuoja frazė „skin deep“, kuri reiškia „paviršutinį“, „paviršinį“ „negilų“. Ar tai, kad aukščiausi politikos ešelonai atvirai kalba apie emocinį nestabilumą ir nerimą, įrodo, kad mūsų politinė ir pilietinė „oda“ plūduriuoja paviršiuje ir neturi jokio gylio?
