Mažai kas nori viešai prisipažinti, bet nuo Kalėdų galima pavargti joms nė neprasidėjus. Gal ir jūs apie tai pagalvojate, bet pasakyti garsiai nedrąsu. Iškart būsite apšauktas Grinču, o būti tapatinamas su tokia žalia baidykle niekas nenori.
Grinčo argumentas tiesiog nokautuojantis. Nepatinka pusantro mėnesio iki Kalėdų trepsėti aplink eglutę, klausytis vis tų pačių dainų ir sukti galvą, kam kokias kojines šiais metais dovanoti? Tu Grinčas, nepritampi prie mūsų draugiško ir šaunaus būrelio. Prisiminus, kad pasakoje C žaliojo piktadario oponentai nebuvo labiausiai pažengusios ir protingiausios visuomenės reprezentacija, gal ir nieko tokio. Išties, būtų siaubinga tokioje bukai pūkuotų padarėlių bendruomenėje gyventi. Gerai, kad ir netenka.
Jau antrus metus man pavyksta bent iš dalies pasprukti nuo gerokai per ilgų tapusių Kalėdų. Pernai dalį gruodžio buvau Japonijoje, kur kalėdinis bruzdesys juntamas tik prekybinėse gatvėse, šiais metais pusę mėnesio praleidau Preiloje, kur viskas beveik kaip kalėdinėje pasakoje, tik be reklamos intarpų.
Šiemet ryžausi dar vienam, išties grinčiškam veiksmui. Gruodžio pradžioje paskambinau broliui, abiem savo seserims ir pasakiau, kad labai norėčiau dovanomis šiais metais nesikeisti. Argumentavau, kad būsiu Preiloje, kur nėra parduotuvių, grįšiu tik prieš pat Kūčias, todėl dovanų suruošti neturėsiu progos. Niekas nesupyko, visi buvo supratingi.
Labai pralinksmino, kai po savaitės sužinojau, kad visi kiti taip pat susitarė dovanomis šiemet nesikeisti. Matyt, ne tokios tos dovanos ir svarbios, dažniausiai tiesiog baugu sulaužyti ilgametes tradicijas. Ką žmonės pagalvos? Abejoju, ar nuo to mūsų didelės šeimos Kalėdos bus prastesnės. Tiesiog leisime laiką kartu be dovanų, o prieššventinis laikotarpis visiems tapo truputį ramesnis. Ta ramybė ir yra dovana.
Mėginimas visur suspėti, kad šventes būtų galima švęsti be rūpesčių, yra rimtas įtampos šaltinis. Stresas, spūstys, nuolatinis skubėjimas, o paskui dar persivalgymas ir persigėrimas per šventes yra slaptieji, bet nuolatiniai gruodžio palydovai. Jie slapti tik tiek, kad mažai kas apie juos kalba, o patiria gana daug žmonių.
Įtampa tarp šv. Kalėdų, kaip religinės šventės, ir dabartinio vartojimo karnavalo – praeities dalykas. Vartojimas seniai nukonkuravo Kūdikėlio Jėzaus atėjimą. Maža to, jie susikeitė vietomis. Iš esmės prie perteklinės kalėdinės gausos esame prisirišę todėl, kad dabar ji atlieka religinę funkciją. Tikime, kad daiktai ir gėrybės yra kelias į pilnatvę ir per juos gauname patvirtinimą, kad gyvename prasmingą gyvenimą, esame ne prastesni už kitus, kurie tos prasmės taip pat nemažai prisiperka. Panašu, kad žmogus vis tiek turi kuo nors tikėti, todėl dabar tikime naujų daiktų spindesiu. Bėdelė tik ta, kad už jo nieko nėra. Magija išsisklaido labai greitai, vos tik daiktas nebetenka naujumo, ir tada reikia naujo daikto, naujos prasmės ir taip be galo.
Įtampa tarp Šv. Kalėdų, kaip religinės šventės, ir dabartinio vartojimo karnavalo – praeities dalykas. Vartojimas seniai nukonkuravo Kūdikėlio Jėzaus atėjimą. Maža to, jie susikeitė vietomis.
Pasaką apie Grinčą per Kalėdas tikrai rodys kuris nors iš lietuviškų kanalų. Rekomenduočiau ją pažiūrėti ir truputį paanalizuoti, jei tik analitiniai gebėjimai nuo šventinio stalo gausos nebus apsunkę. Savo esme pasakojimas yra mūsų vartotojiškos visuomenės parodija. Filmo pabaigoje net ir patys didžiausi dovanų gerbėjai pripažįsta, kad Kalėdos tai ne dovanos, o kažkas daugiau. Tiesa, kas tas „daugiau“, tiksliai taip ir nepasakoma. Tai lyg ir buvimas kartu, žmogiškas artumas, lyg ir kažkokia prasmė, kurios daiktai negali suteikti.
Galų gale bjaurusis Grinčas grąžina pavogtas dovanas ir nueina švęsti Kalėdų su visais į miestelį. Moralas čia dvejopas. Grinčas pralaimi vartotojų visuomenei ir tampa toks kaip visi, nes tiesiog nėra kito pasirinkimo. Kita išvada kiek smagesnė. Kai supranti, kad Kalėdos daugiau nei dovanos ir valgiai, gali pirkti dovanas ir valgyti kiek įsigeidęs. Tik taip ilgai ir tiek daug tikrai nebesinori.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
