Žmogus yra valstybė. Ta prasme, kad visi esame savo šalies, civilizacijos ir vertybių ambasadoriai, kur bebūtume. Kiekvienas, keliavęs toliau nei Turkijos ar Egipto kurortai, bent kartą yra su tuo susidūręs.
Man teko Artimuosiuose Rytuose diskutuoti apie Holokaustą, Irane įrodinėti, kad NATO yra gynybinė organizacija, o Šiaurės Afrikoje įsivelti į disputą apie tai, jog Vakarų civilizacija gerbia išpažįstančiuosius islamą. Būta ne vienos situacijos, kuomet, švelniai tariant, ne visai palankiomis ir patogiomis aplinkybėmis teko imtis šios pareigos, nes jų akimis, tu esi iš „ten“ ir todėl tau galima užduoti visus klausimus, ant tavęs galima sukabinti susikaupusius skaudulius, nes jų akimis – esi tos civilizacijos atstovas. Ir jie teisūs, mes visi esame savo šalies ir vertybių ambasadoriai su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis.
Bet grįžkime į Lietuvą. Nežinau, kaip kituose miestuose, bet Vilniuje, dalyvaudamas eisme, dažnai pasijunti tarsi kur nors Minske. Automobilių su baltarusiškais numeriais beveik tiek pat, kiek lietuviškų. Įdomi detalė, tie, kurie čia gyvena ar bent jau supranta, į kurią civilizacijos pusę pateko, Baltarusijos vėliavą ant numerio lentelės užklijuoja tautine balta, raudona, balta trispalve. Turbūt gėda NATO ir ES šalyje šlaistytis su Lukašenkos skuduru. Šalyje, kuriai kišeninis diktatorius kolektyviai grasina drauge su savo fiureriu iš Kremliaus.
O štai atvykę papramogauti Vilniuje jaučiasi kaip namie. Prekybos centre lietuviškai kalbant vargiai beišgirsi. Ar dažnai jų paklausiama „kieno Krymas“? Kiek kartų jiems buvo duota suprasti, kaip lietuviai vertina jų šalies diktatorių?
Esat kur nors prie „akropolių“ matę antibaltarusišką „flashmob`ą“? O plakatų, vaizduojančių Lukašenką ir Putiną nepadoriomis pozomis, ar bent skrajučių už anų automobilių valytuvų esate matę? Žinoma, ne, nes mes gi mandagūs. Nemalonu, bet veikiau nutylėsim nei pasinaudosim automobilio signalu savo nuomonei apie agresorių išreikšti; rusiškai paklausti, rusiškai atsakysim, nes gi nepatogu kažkaip veltis į konfliktą.
Stop, tai ne mandagumas, tai prisitaikėliškumas. Prieš mus stovi šalies, kurios vadovas padeda žudyti ukrainiečius, atstovas ir jis nėra niekuo dėtas. Ta pati šalis, pakartosiu, grasina pulti Lietuvą.
Agresoriaus piliečiai „šopinasi“ Vilniuje. Jie mums grasina, o mes leidžiame jiems pas mus pramogauti. Rimtai? Mūsų oportunistiškas svetingumas ar vien pozicijos nebuvimas jiems yra patvirtinimas apie propagandos įkaltą Vakarų silpnumą.
Kažin, ar patyrę nedviprasmišką reakciją į savo šalį agresorę jie grįžę pasakotų apie gerą laiką Vilniuje. Kol mūsų valdžia trypčioja, bandydama užsukti pasienio praleidimo kranelius, būtų labai net pilietiška, jei kiekvienas atvykęs čia pasilinksminti automobilio baltarusiškais numeriais ekipažas patirtų, ką galvojame apie šalies, iš kurios jie atvyko, valdžią ir jų pradėtą karą; jei kiekvienam prekybos centre spygaujančiam kaimynui iš Rytų būtų aiškiai parodytas požiūris į valstybę, kuri atvirai grasina mus praryti.
Kiekvienas lai žino, kad Lietuva ne prekybos centras, kuriame jie gali mėgautis Vakarų pasaulio malonumais ir kitomis gėrybėmis. Užantyje atsinešęs dvokiančią paniekos gyvatę mūsų gyvenimo būdui, vertybėms ir laisvei turėtų patirti, kad nėra čia laukiamas. Tai būtų ir pozicija, ir deramas atgrasymas. Taptume savo gyvenimo būdo ir civilizacijos ambasadoriais savo pačių šalyje.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
