Karas turbūt bus ir paaiškinsiu, kodėl taip manau. Rusija nebegali nuo savo žmonių nuslėpti akivaizdaus kokybinio skirtumo ir Vakarų pranašumo visame. Pati keistis negali, nes nesugeba nuversti diktatoriaus. O jam nėra kuo paaiškinti visokeriopo šalies atsilikimo ir tolesnės degradacijos, kuri disonuoja su įkalbėtu didžios tautos mitu, tirpstančiu greičiau už ledus pavasarį Nevoje ir besikėsinančius nušluoti Kremlių su visais jo gyventojais.
Režimui tai – rusiškojo pasaulio griūtis pilietinio karo arba kokios nors revoliucijos pavidalu. Rusiškojo pasaulio pabaiga. To jie jokiais būdais negali leisti, bet pasirinkimo nebeturi. Kai varžtai imperijos viduje užveržti iki dugno ir įtampos prisotintą orą galima peiliu pjaustyti, reikia rasti klapaną garui nuleisti, nes katilas, pavadinimu „Rusija“, sprogs.
Anksčiau gelbėjo vidaus karai, Čečėnija. Dabar opcijų nebėra. Totalinis karas yra vienintelis putino režimo išlikimo įrankis. Daugiau imperijos fanatikų fantazija neišneša. Amžina bolševikų maniakų korta – fašizmas, kurį iš pradžių įkūnijo Ukraina, vėliau kolektyviniai Vakarai.
Rusui fašizmas yra amžinas trigeris, išmušantis bet kokius logikos ir racionalumo sufleruojamus saugiklius. Sąmoningai vartoju daugiskaitą, nes rusų tauta per tuos dvejus metus daug kartų įrodė, kad su civilizuota žmonija jai ne pakeliui. Ji nesukilo ne dėl represijų baimės, bet todėl, kad slapta tiki rusiškojo pasaulio utopija, savuoju išskirtinumu ir kone religine misija.
Ji nesukilo ne dėl represijų baimės, bet todėl, kad slapta tiki rusiškojo pasaulio utopija, savuoju išskirtinumu ir kone religine misija.
Tyliai, kartais nesutikdama su priemonėmis, bet, iš esmės, tiki. Gyvenimą, tiesiogine prasme, mėšle lengviau pateisinti, kai turi net ir utopinės misijos pasufleruotą absurdišką prasmę.
Prisiminkime istoriją ir Antrąjį pasaulinį karą. Kiek klaikybių įvyko vien dėl to, kad kažkas pasirinko nematyti, tylėti ar netikėti? Kiek gyvybių prateriota vien dėl baimės ar to paties tylaus tikėjimo įsikalbėtu išskirtinumu.
Lygiai tas pats vyksta šiandien. Rusija pradėjo kovą dėl rusiškojo pasaulio išlikimo. Vėlgi, sąmoningai sakau „Rusija“, nes amorfiška rusų tauta suteikė tokią teisę savo diktatoriui, sustiprindama jo nuosavus fantasmagoriškus kliedesius. Nuo Vašingtono iki Varšuvos politikų savanaudiškumo išklibintas Vakarų moralinis kompasas rodo kelią tik iki kitų rinkimų, toliau – praraja ir didis džiaugsmas kolektyviniam putinui.
Todėl rusija greičiausiai puls. Visos aplinkybės jau sukrito į karo formulę ir dabar visiškai nesvarbu, kaip klostysis įvykiai Ukrainoje. Rusija nelauks savo pralaimėjimo ten ir puls anksčiau dar ir todėl, kad tokiu veiksmu ji tikisi laimėti suplanuoto Trečiojo pasaulinio karo pradžios etapą Ukrainoje.
Prieš metus putinas, paklaustas apie karo eigą, atsakė: „Mes dar nieko nepradėjome.“ Būtent tai jis ir turėjo galvoje. Ukraina tik pradžia, tikslas – totalus karas. Tokia ne tik putino režimo, bet greičiausiai ir visų rusų valia – laikinai pratęsti, bent kiek pailginti gyvenimą įprastoje iliuzijoje. Vakarai laimės, bet kaina bus klaiki.
Istorija rusus neabejotinai ir pagrįstai apkaltins fašizmu. Tada jie sakys, kad mus apgavo ir mes nekalti. Vokiečiai tokią kaltę (kaip prakeiksmą) nešiojasi iki šiol. Rusai nešios ilgiau, nes mes, Vakarų civilizacija, jiems išrišimo nesuteiksime niekada, jie vilks šią naštą amžinai. Taškas. Slava Ukraini.
P. S. Turiu keturis vaikus, kaip niekas kitas norėčiau, kad mano svarstymai būtų klaidingi.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
