Praėjusią savaitę buvau vieno dokumentinio filmo peržiūroje. Reikėjo ne bilietą įsigyti, o pasirašyti konfidencialumo sutartį ir seife prie mažos kino salės Martyno Mažvydo bibliotekoje palikti mobilųjį telefoną. Vaizdai, kuriuos netrukus pamatėme, jokiu būdu negalėjo pasiekti viešumos. Vaizdai, kuriuos vėliau norėjosi atmatyti. Vaizdai, kurie daugelį šioje peržiūroje buvusių persekioja iki šiol.
Įėjus į salę, ekrane švietė blankus užrašas „Hamas“ skerdynės, 2023 m. spalio 7 d.“ 45 minutes ekrane be jokių diktoriaus komentarų stebėjome pačių „Hamas“ skerdikų nufilmuotus vaizdus. Mobiliaisiais telefonais ir veiksmo kameromis užfiksuotas taikių izraeliečių žudymas. Metodiškas, šaltakraujiškas, su pasimėgavimu ir džiaugsmu nušovus dar vieną kibuco gyventoją – beginklį vyrą, moterį ar ką tik motinos nužudymą mačiusius vaikus.
Kaip tai susiję su šiandienos tema? Pradėkime net ne nuo 1990 m. kovo 11-osios, ne nuo pirmųjų Sąjūdžio mitingų. Laiku nusikelkime dar šiek tiek anksčiau, į gūdžius sovietinio lagerio laikus, kur nebuvo net žodžio „tolerancija“. Nebuvo kontekstų, kur jį būtų buvę galima bent kiek prasmingiau vartoti. Apie tobulinimą ar bent kiek natūralesnę raidą nėra net kalbos.
Laisvasis pasaulis tada jau ne vieną dešimtmetį mokėsi pagarbos kitokiems. Mokėsi sugyvenimo ir bendrabūvio nepriklausomai nuo odos spalvos, įsitikinimų, pasirinkimų ar labiau asmeniškų niuansų vadovaudamiesi schema „mano laisvės baigiasi ten, kur prasideda tavosios“. Tuo tarpu mes, už geležinės uždangos prievarta laikyti, buvome atskirti nuo šių organiškų visuomenės raidos procesų. Todėl po Nepriklausomybės atgavimo turėjome vytis, iš pradinės mokyklos suolo peršokti kone tiesiai į abitūros egzaminus. Savarankiškai ir pripuolamai pasimokę, gyvenimo egzaminus laikėme eksternu.
Įgytų žinių kokybę puikiai atskleidžia anekdotas apie žinių reporterį, darantį gyventojų apklausą apie rasizmą X miesto gatvėse. „Sakykite, ar jūs rasistas?“ – klausia žurnalistas praeivio. „Gink Dieve, – pasipiktina praeivis ir išpyškina mintinai išmoktą tekstą: – rasizmas yra nusikaltimas, o nusikaltimus daro tik juodaodžiai.“
Šis pavyzdys, tegul tai tik išgalvota, anekdotu virtusi situacija, puikiai iliustruoja išmoktos tolerancijos seklumas. Kaip mintinai iškalto eilėraščio žodžių jokia eiliuotė negeba sudėlioti į organišką visumą, taip ir išmokta tolerancija neatlieka jokios funkcijos. Stereotipų kratinys generuoja supaprastinto pasaulio atvaizdą. Neturėjome progos bent kiek giliau apmąstyti, kas iš tiesų yra tolerancija, o kai realybė pamėtėjo situacijų, buvo šiek tiek per vėlu ir teko suktis su tuo, ką turime.
Galbūt klystu, bet manau, kad tolerancija kažkaip koreliuoja ne vien su empatija, bet ir su kritiniu mąstymu. Ši savybė dar ir šiandien yra deficitinių sąraše, o anuomet jos turėjome dar mažiau. Todėl įsivėlėme ir dar pakurstėme ne vieną sąmokslo teoriją, pradedant Garliava ir baigiant COVID-19 pandemija. Kuo čia dėta tolerancija, paklausite. Atsakau: tolerancija, daugiausia yra intelektualinių pastangų rezultatas, jai pasiekti reikia žinių, tam tikrų patirčių ir, jei norite, trenažo. Aplinkybės suteiks progą pasitikrinti ir pritaikyti teorines žinias, bet nebūtinai pavyks iš pirmo karto. Jos nepavyksta eksportuoti, importuoti ar kaip nors transplantuoti. Ją reikia pasiekti.
21 amžius, nenorint nugrimzti į smurto, karo ir keršto tamsą, nuo pat pirmųjų metų Vakarų civilizacijos pareikalavo įtempti visus intelektualinius raumenis. 2001 m. rugsėjo 11-oji – JAV, 2008 m. – Sakartvelas, 2014 m. – Krymas, 2022 m. vasario 24-oji – Ukraina, 2023 m. spalio 7-oji – Izraelis. Tai tik kelios datos, o kur dar pavieniai teroro ir smurto protrūkiai visame pasaulyje. Tikrai ne visas situacijas pavyko suvaldyti sklandžiai ir oriai. Šiek tiek guodžia, kad galėjo būti ir blogiau. Pavyko daugiausia todėl, kad sudėtingais momentais civilizuotoji žmonijos dalis pasirėmė sukaupta intelektualine patirtimi, pritaikė ją praktikoje ir taip išvengė katastrofos.
Mano bičiulis Ukrainoje kariauja nuo 2017 metų. Diena iš dienos apkasuose, šaltyje, purve, greta mirties. Prasidėjus plačios apimties karui, gynė Mariupolį, kovojo „Azovstal“ gamykloje ir pateko į priešo nelaisvę. Nežmoniškomis sąlygomis išgyveno daugiau nei keturis mėnesius ir buvo vienas pirmųjų išlaisvintų „Azovo“ pulko karių. Pernai per Kalėdas jis buvo Lietuvoje, reabilitacijoje. Vaikščiojome po šventinį Vilnių, kalbėjomės, klausinėjo apie tai, kuo gyvename kasdien, ir man pasakojant šypsojosi, nors kalbėjome apie sudėtingus visuomenės procesus. Paskui tarė, kad laukia nesulaukia, kada apie tokius iššūkius galės kalbėti namuose. Kai laimės karą.
Kitas mano bičiulis gyvena Izraelyje, Kfar Rupino kibuce netoli Nazareto, Jordanijos pasienyje. Visa didelė šeima. Vos išgirdęs apie spalio 7-osios išpuolius, bandžiau su juo susisiekti. Kai pagaliau sulaukiau atsakymo, sužinojau, kad visi saugūs, bet mano 70-metis draugas dėl visa ko iš sandėliuko išsitraukė ilgai ten gulėjusį automatą.
Kodėl papasakojau apie šiuos du draugus? Norėjau iliustruoti, kad už savo gyvenimo būdą ir vertybes reikia kovoti ne vien ideologines kovas, bet ir su labai realiu ginklu rankoje. Yra posakis, kad sunkūs laikai sukuria stiprius žmones, stiprūs žmonės sukuria gerus laikus, geri laikai sukuria silpnus žmones, silpni žmonės sukuria sunkius laikus. Žvelgiant į istoriją, panašu, kad tokia schema, deja, veikia, ir įdomu, kuriame šio ciklo epizode dabar esame.
Jie, kaip ir mes visi, turėjo ne vieną progą susirgti neapykanta kuriai nors tautai, religijai ar visuomenės grupei, bet iki šiol suveikdavo saugiklis. Kartais, regis, paskutiniu momentu kažkas privertė stabtelėti, tarsi sugriebė už rankos ir privertė suklusti. Iki šiol civilizacija visada laimėdavo. Dažnai su nuostoliais ir aukomis, bet pergalė būdavo mūsų pusėje.
Tolerancija yra mūsų civilizacijos skiriamasis bruožas ir vienas atraminių taškų. Kartu ji gali tapti Achilo kulnu ir Trojos arkliu iš karto. Liberalioje visuomenėje, kur kone varžomasi, kas tolerantiškesnis, kai tolerancija tampa tiesiog madinga, bet neapmąstyta ir neįsisąmoninta, kyla labai reali grėsmė ją suprimityvinti ir devalvuoti savo pačių akyse. Tolerancijos nevalia išimti iš konteksto, t. y. ji beprasmė, jei nėra naudojama greta jau minėtos empatijos ir kritinio mąstymo. Ji neveikia arba virsta liūdnai pagarsėjusiomis anekdotinėmis situacijomis apie rasizmą. Jos negalima išmokti, nes jas būtina patirti ir tam nėra formulės. Tačiau mūsų civilizacija iki šiol laikosi tik todėl, kad turime ir puoselėjame šią vertybę. Labai norisi, kad ji galutinai nenudreifuotų į naivumo tyrus, kad neapkaišytume jos infantiliais lozungais ir banalybėmis, nepaverstume švelnia ir pūkuota savo pačios parodija. Norėtųsi, kad tolerancija būtų panaši į tvirtą koloną, civilizacijos simbolį, ginantį ir ginamą. Jei reikia, ginklu.
Minėti 21 a. kariniai konfliktai vienaip ar kitaip yra civilizacijų susidūrimai, kai agresorius manė, kad liberalios Vakarų visuomenės yra susilpnėjusios dėl pernelyg didelės tolerancijos ir jų, t. y. mūsų, gebėjimas gintis yra sumenkęs. Įžvelgė progą sulaužyti pasaulio tvarką, kol esame pernelyg susirūpinę įvairaus lygio gerovės kūrimu. Agresorius turėjo kaip reikiant nustebti, kad grėsmės akivaizdoje, pradžioje tūpčioję, bet ilgainiui susigriebę, Vakarai parodė, jog valia ginti savo vertybes nėra vien deklaracijos. Bet iškilo klausimų ir turime į juos rasti atsakymus. Visų pirma sau patiems.
Kol toleranciją matysime supaprastintai ir tiesiogine prasme per rožinius akinius arba kaip primestų taisyklių rinkinį, kurio šioje liberalioje visuomenėje privalu laikytis norint siekti karjeros ar tiesiog pritapti, tol piktavaliai galės ja pasinaudoti kaip tuo mūsų visuomenės Achilo kulnu.
Pabaigoje noriu grįžti prie praėjusią savaitę matytos dokumentikos. Tai buvo turbūt labiausiai prailgusios 45 minutės. Mažoje salėje uždegus šviesą niekas neskubėjo pakilti ar prabilti. Keliolikos minučių mirtina tyla. Kažkas verkė. Norėjosi manyti, kad ką tik matėme veiksmo filmą, kur negyvėlius vaidinę statistai, išjungus kameras, atsikels, nusiplaus dirbtinio kraujo makiažą, scenos darbininkai išmontuos dekoracijas ir visi išsiskirstys. Deja, tai buvo dokumentika. Kirbėjo mintis, jog ką tik matėme finalinį liberalaus pasaulio epochos pabaigos epizodą. Niekas nebebus kaip buvę, turime pamiršti mums įprastas taisykles, o tolerancijos koncepciją teks permąstyti iš esmės. Jeigu dar nepavėlavome.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
