Galėtume sakyti, jog turime eilinį konfliktą tarp Prezidentūros ir Užsienio reikalų ministerijos dėl ambasadoriaus Lenkijoje skyrimo. Tačiau konfliktas gal ir eilinis, bet visų šių konfliktų pasekmės yra ne eilinės. Kiek kartų jau matėme, kaip šie konfliktai kenkia valstybės interesams. Kiek kartų suvokėme, kad taip paminami ne tik valstybės interesai, bet iš esmės tai yra gėda valstybei. Gėda, už kurią niekas neprisiima atsakomybės.
Pažiūrėkime, ką mums komunikuoja institucijos, dėl kurių negebėjimo sutarti mes ketvirtą mėnesį neturime ambasadoriaus Lenkijoje, kurioje kaip tik šiuo metu vyksta itin svarbūs politikos pokyčiai. Užsienio reikalų ministerija teigia, jog kandidatų į šias svarbias pareigas teikimas prasidėjo prieš pusantrų metų. Taip, prieš pusantrų metų. Ministras teigia, jog bent du pateikimai buvo. Ir čia jau klausimas ir ministerijai, tai kiek tų pateikimų buvo iš tikrųjų, o ne „bent“.
Prezidentūra savo ruožtu aiškina, jog kilo problemų dėl kompetencijų. Prezidentūros atsakyme nurodoma, kad paskutinis pateiktas kandidatas ar kandidatė nemoka lenkų kalbos, todėl Prezidentas laukia naujos kandidatūros. Čia labai natūraliai kyla klausimas, o kodėl atmestas pirmasis pateiktas kandidatas? Jau nekalbant apie tai, jog ministerija teigia, kad tarp siūlytų kandidatų buvo lenkų kalbą mokančių. Kur problema tada?
Prezidento komentaras, jog konkurso užimti ambasadoriaus Lenkijoje vietą dalyviai dingę lyg Bermudų trikampyje, švelniai tariant, glumina ir nuo to situacija netampa aiškesnė. Kur dingo, kaip dingo?
Ar kas nors galėtų paimti ir aiškiai iškomunikuoti, kada pateikimai buvo daryti iš vyriausybės pusės, kada gauti Prezidento atsakymai ir kuo šie atmetimai buvo motyvuoti. Nes Prezidento komentaras, jog konkurso užimti ambasadoriaus Lenkijoje vietą dalyviai dingę lyg Bermudų trikampyje, švelniai tariant, glumina ir nuo to situacija netampa aiškesnė. Kur dingo, kaip dingo? Glumina ir tai, jog Prezidentas turi įtarimų dėl protekcijų, todėl, kol turės šiuos įtarimus „joks ambasadorius, nesvarbu, ar Lenkijoje, ar kitoje valstybėje, nebus suderintas ir patvirtintas“. Esant tokiai konfliktinei situacijai, neapleidžia mintis, jog Prezidentas visada tokių įtarimų turės. Tai kas tada? Jau nekalbant, kad įtarimai yra viena, faktai – kita.
Ir tokius nuogąstavimus patvirtina istorija su ambasadoriumi Eitvydu Bajarūnu, kur matėme kaip Prezidentūrai viskas atrodo balta, o Užsienio reikalų ministerijai – juoda. Tiesa, toje istorijoje labai daug klausimų ir Prezidentui, nes sunku suprasti, kodėl jam atrodo normalu eiti į operą, kai bilietus iš savo asmeninės sąskaitos apmoka ambasadoriai. Tiesa, ten buvo istorija tokia paini, kad akivaizdu, jog Prezidentui labai derėtų visada pasidomėti kieno lėšomis jis mėgaujasi opera.
Ir šioje ambasadoriaus Lenkijoje skyrimo istorijoje iš esmės nė viena pusė nesugeba komunikuoti taip, jog būtų išlaikytas bent minimaliausias skaidrumo ir atsakomybės standartas. Visuomenė turi teisę žinoti, kodėl mūsų valstybės interesai yra paminami. Kalba čia net ne apie konkrečias pavardes, o apie elementariausius faktus, kurie leistų paaiškinti, kodėl turime tokią situaciją. Tai vidiniai politiniai žaidimai, be jokios abejonės. Tačiau ir šis konfliktas turi turėti ribas. Tos ribos yra labai aiškios – nekenkimas Lietuvos interesams.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
