Visai neseniai vienos viešos diskusijos metu kaip argumentas iš verslo pusės vėl buvo mestas klausimas „o, kiek jūs sukūrėte darbo vietų?“. Šis argumentas skamba jau ne vieną dešimtmetį. Ir neigti verslo svarbą valstybei tikrai būtų neišmintinga, tačiau yra keletas „bet“.
Būtent šis vis nuskambantis klausimas rodo, kaip vis dar einame skaldymo keliu. Kaip tas pats verslas vengia kartais pamatyti save ne kaip atskirą planetą, o kaip integralią valstybės dalį, kuri be kitų dalių taip pat negalėtų veikti.
Kai pripažinsime, jog niekas tiek darbo vietų nesukūrė, kiek pedagogai, mokytojai, tada turėsime lūžį ne tik mūsų mąstyme, bet ir veiksmuose. Kas būtų verslas be to, ką iš kiekvieno mūsų geriau ar blogiau vis dėlto sukuria mokytojai ir kitas skirtingas viešas paslaugas teikiantys žmonės. Kokie verslai ir pelnai suktųsi, jei verslas turėtų beraščius, menkai ką suprantančius, negavusius socialinės pagalbos, kai ji buvo būtina, darbuotojus?
Taip, tas pats verslas jau kiek laiko kalba, koks svarbus švietimas ir kaip krenta jo kokybė, šito nepaneigsi. Bet ką mes, kaip valstybė, įskaitant ir tą patį verslą, čia padarėme tokio, jog šitas pamatas toliau neskilinėtų? Net iš švietimo padarėme verslą su tokiais korepetitorių paslaugų mastais, kad realiai jau ima šiurpas suvokiant, jog itin didelė dalis moksleivių be korepetitorių paslaugų neišsiverčia. Ir čia padarėme verslą, kuris, iš vienos pusės daliai pedagogų leidžia išgyventi, tačiau iš kitos pusės toliau naikina švietimą ta prasme, jog atotrūkiai tarp didžiųjų miestų ir regionų bei tų, kurie gali samdyti korepetitorius vaikams, ir kurie negali, tampa sunkiai suvokiami, galvojant apie ateitį. Ką darys tas taip darbo vietų kūrimu besididžiuojantis verslas, kai socialiniuose liftuose strigs vis daugiau ir daugiau žmonių?
Turime suvokti, jog ir gydytojai padeda tam pačiam verslui, gelbėdami žmones, kurie grįžta į savo darbus ir toliau dirba. Dirba ne užimdami darbo vietą, o darydami darbus, kurie tam verslui neša pajamas ir pelną. Ar verslas sako ir gydytojams ačiū, kad išsaugo darbuotojų ne tik sveikatą, bet kartais ir gyvybę? Ar čia tik mes turime sakyti verslui ačiū, kad sukūrė darbo vietą? O gal galima vis dėl to ateiti iki to taško, kai galime ir mokytojui, ir gydytojui ir tam pačiam verslininkui pasakyti ačiū, nes visi kuriame valstybę?
Tačiau šiuo metu, regis, tik tampome paklodę į visas puses ir sunkiai sugebame sutarti, kas yra šiandien valstybei svarbiausia. Jau net saugumas, regis, tampa kažkokiu valkiojamu daiktu, kai visuomenė nebegali suprasti, tai kur esame ir ką planuojame daryti. Vieni politikai ramina, kiti skelbia, kad jau „arba, arba“, dar kiti kalba apie referendumus kurdami politinį spektaklį pagal visas žanro taisykles, verslas kažką kalba, jog gal net ir mokesčių mažinimo norėtų, nors iki galo nepaaiškina, kaip tai virstų pliusu gynybos biudžete arba paaiškinimai kelia tik dar daugiau klausimų.
Bet sutarti reikėtų. Ir pirmiausia būtų gerai sutarti, jog darbo vietos atsiranda ne tik iš verslininko geros valios. Kad būtų, kas tas vietas gali užimti, veikia labai daug žmonių, kurių darbas Lietuvoje vis dar gerokai nuvertinamas. Ir verslas tikrai nėra kažkoks blogis, matome ir puikių verslo iniciatyvų, bet blogiausia taktika yra daryti tokias skirtis, kokias viešojoje retorikoje vis dar neretai matome. Tai tiesiog niekur neveda.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
