Italijoje ir Jungtinėje Karalystėje ilgus metus mokslus krimtusi Aistė Kiltinavičiūtė pernai sugrįžo į Lietuvą. Ji parsivežė ne tik Kembridžo universiteto diplomą, bet ir meilę Dantės kūrybai, todėl šio rašytojo kūrybos aktualumo dabar ieško tėvynėje.
Šis pasakojimas – straipsnių ciklo „Tarp geriausių“ dalis. LRT.lt kalbinti prestižiškiausiuose pasaulio universitetuose studijuojantys lietuviai dalijasi savo sėkmės istorijomis, akademinių aukštumų kaina bei drąsiais ateities planais.
Mokyklą baigė Italijoje
Paskutines dvi klases baigusi Italijoje, vienoje iš Jungtinių pasaulio koledžų tinklo mokyklų, savo išvykimą iš Lietuvos Aistė vadina sėkmingu atsitiktinumu – ten jau besimokanti draugė rekomendavo, o ji, per daug nesvarsčiusi, nusprendė dalyvauti nacionaliniame konkurse.
„Stojimo procesas yra tvarkomas Lietuvos nacionalinio komiteto, tokius komitetus Jungtiniai pasaulio koledžai turi kiekvienoje šalyje. Komitetas kiekvienais metais pavasarį paskelbia konkursą, jis yra gana sudėtingas – reikia turėti ir gerus mokslo rezultatus, ir įvairių interesų, domėtis Lietuvos istorija.
Aš dalyvavau tame konkurse ir gavau kvietimą mokytis Italijoje, viskas buvo labai puiku ir labai įdomu – mokymosi programa buvo tarptautinis bakalaureatas. Dabar Lietuvoje jau irgi yra galimybių mokytis pagal šią programą, tuo metu beveik nebuvo“, – prisimena pašnekovė.
Pasak jos, tai buvo labai įdomus ir asmenybę formuojantis laikotarpis, nes ne tik mokslai, bet ir aplink esantys žmonės buvo be galo įdomūs – koledže kartu su ja mokėsi jaunuoliai iš daugiau nei 92 skirtingų valstybių.
„Klasiokai turėjo pačias įvairiausias nuomones pačiais įvairiausiais klausimais, jos buvo paveiktos būtent jų kultūros, jų gyvenimo sąlygų.
Pavyzdžiui, mokomės apie Antrojo pasaulinio karo įvykius Japonijoje ir koks nors tavo bendraklasis iš dešinės gali papasakoti, kaip jo močiutė bėgo, slapstėsi ar buvo kitaip paveikta įvykių ten ir tuo metu. Dėl to beveik visi įvykiai tapdavo labai asmeniški, o įdomiausios pamokos būdavo pasaulio istorija ir geografija“, – tikina Aistė.
Literatūrą pamilo dar Vilijampolėje
Italijoje tautietė ilgai neužsibuvo ir baigusi mokyklą išvyko į Kembridžo universitetą Didžiojoje Britanijoje studijuoti anglų literatūros. Paklausta, kas lėmė tokią studijų kryptį, ji prisimena vaikystę Kaune.
„Sprendimas iš dalies formavosi visą gyvenimą, – pasakoja Aistė. – Aš turėjau močiutę, ji leisdavo su manimi laiką Vilijampolėje, mes dažnai eidavom iki vietinės bibliotekos. Aš pasiimdavau kokias penkias šešias knygas, tada mes nueidavom į parką prie upės ir jas skaitydavom. Po kokių trijų dienų aš jau būdavau perskaičius knygas, todėl mes grįždavom į biblioteką ir vėl kartodavom viską.“
Pašnekovė pažymi, jog studijų programa jai patiko, nes šalia ji galėjo mokytis ir kitos užsienio kalbos. Aistės atveju tai buvo mokykloje jau kiek pramokta italų kalba – nenorėjo jos apleisti.
Ši kalba palydėjo ir iki literatūros – magistrantūroje ji tyrinėjo vidurinių amžių Italijos literatūrą, o daktaro laipsnį užsidirbo tyrinėdama konkrečiai Dantės kūrybą.
„Dantė mano gyvenime atsirado labai seniai – turbūt vienoje pirmųjų mano italų kalbos pamokų, kai mokytoja perskaitė ištrauką iš Dantės „Dieviškosios komedijos“, „Pragaro“. Tai trečioji giesmė, joje aprašomi pragaro vartai. Ant jų parašyta „Palikite bet kokią viltį, kurie čia įeinate“. Labai įsimintinas momentas.
Ir mes visi, dar tik pradedantys mokytis italų kalbos, ne viską gal supratom, bet ta muzika, žodžiai, skambesys, kažkas jau tada sudomino ir pakerėjo“, – sako Aistė.
Dantę atrado ir lietuviškame kontekste
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog Aistės pasirinktas mokslinių tyrimų objektas – Dantės kūryba – yra kiek neįprastas, nišinis, praradęs aktualumą, tačiau pašnekovė skuba šią idėją neigti.
„Gal viduramžių literatūra mums atrodo svetima, tas metas ir jo politika sunkiau suprantama, bet pati „Dieviškosios komedijos“ idėja, tai, kad Dantė rašydamas sukiša visus žmones, kurie jam nepatinka, į pragarą, o tuos, kurie jam patinka, – į rojų, atrodo tokia suprantama ir žmogiška“, – juokiasi mokslininkė.
Be to, pasak jos, Dantė yra dažnai vadinamas italų literatūros tėvu ir yra vienas tų žmonių, kurie kuria italų tapatybę. Net kalba, kuria jis rašė, nėra tokia tolima dabartinei šnekamajai italų kalbai, nes jo kūryba ilgai buvo laikoma standartu.
Tiesa, Aistė Dantės kūrybos svarbą įžvelgia ir lietuviškame kontekste. 2022 m. rudenį Vilniaus universiteto fondas pritraukė į Lietuvą ir finansavo jaunosios mokslininkės tyrimus, ji analizuoja Dantės vertimus į lietuvių kalbą ir jų kultūrinę reikšmę per pastaruosius šimtą mūsų valstybės metų.
Pavyzdžiui, ji pasakoja, kad tarpukariu atsiradę pirmieji vertimai padeda suprasti tuometės Lietuvos visuomenės kultūrinius debatus.
„Tada buvo diskutuojama, kaip iš viso turėtų atrodyti tokių šedevrų, klasikinių kūrinių vertimas į lietuvių kalbą, ar mes galime kai kuriuos aprašomus reiškinius labai sulietuvinti, o gal kaip tik turėtume palaikyti kultūrinį itališką specifiškumą.
Tais laikais jau buvo juntama kaimyniška konkurencija – latviai jau turėjo „Dieviškosios komedijos“ vertimą, nors jie buvo protestantai. Iškilo klausimas, kaip mes, katalikai, galim jo neturėti. Tai labai paspartino pirmuosius vertimus.
Tuo laikotarpiu dar labai jaučiamas katalikiškas pradas, nes būtent žmonės, kurie vienaip ar kitaip buvo susiję su bažnyčia (...), labiausiai skatino Dantės įtraukimą į lietuvišką kultūrą“, – pasakoja Aistė.
Pašnekovė kalba apie įdomų dviejų vertimų susidūrimą: sovietmečiu „Dieviškąją komediją“ išvertė Aleksys Churginas, nepriklausomybės laikais atsirado Sigito Gedos vertimas.
„S. Gedos vertimas tarsi specialiai oponuoja A. Churgino vertimui, tarsi sakydamas, kad mums reikia išsivaduoti iš tam tikrų poetinio vertimo klišių – mes galime įtraukti savo folklorą ir lietuvišką, kaimišką kultūrą į Dantės vertimą ir tai neskambės keistai. Mes galime įtraukti savo lietuviškąjį pradą į Dantės vertimus. Vyko tarsi Dantės desovietizacija“, – tikina ji.
Kalbėdama apie Dantės aktualumą pasauliniame kontekste mokslininkė teigia, kad „Dieviškoji komedija“ paliečia tokią galybę klausimų, kad jie dar iki šiol nėra išsemti. Tai, pasak jos, gali būti ir viduramžių moters atvaizdavimas arba, pavyzdžiui, kūno ribotumo, neįgalumo tuometis supratimas.
„Įvairių, net ir šiuolaikinių mūsų prietarų, neigiamų įsitikinimų šaknys gali glūdėti tokiuose istoriniuose kloduose kaip kad viduramžiai, Dantė. Dažnai šių klausimų net nesuvokiam, apie juos nesusimąstom, tačiau tai nereiškia, kad jie nesvarbūs“, – aiškina Aistė.
Visada bent jau viena koja Lietuvoje
Po ilgų metų, praleistų svetur, Aistė pernai sugrįžo į Lietuvą ir šiuo metu dirba Vilniaus universitete. Paklausta, kodėl sugrįžo, ji sako čia gavusi ne tik patrauklų atlyginimą, bet ir, svarbiausia, laisvę tirti norimą sritį.
„Vilniaus universitete man yra suteiktos visos sąlygos dirbti mokslinį darbą, turint daug laisvės kelti tokius klausimus, kokie man yra įdomūs, todėl sugrįžau.
Be to, pastebėjau, kad tam tikri dalykai yra lengviau prieinami Lietuvoje. Pavyzdžiui, įvairūs finansavimo šaltiniai. Čia mažiau žmonių, kurie konkuruoja, o šaltinių yra nemažai, taigi, sudaroma labai daug galimybių kur nors išvykti ar stažuotis, tai labai skatinama.
Labai jaučiu, kad šiuo metu VU labai svarbus tarptautiškumo skatinimas. Kol kas gal dar negalime lygiuotis su Kembridžu ar kitais pasaulinio lygio universitetais, tačiau sparčiai judame teisinga kryptimi“, – sako ji.
Nors gyvenimu tėvynėje džiaugiasi, Aistė taip pat neatmeta galimybės kada nors vėl išvykti. Teigia, kad tai padeda jai, kaip mokslininkei, tobulėti.
„Dar reikės išvažiuoti, nebūtinai visam laikui, bet į įvairias stažuotes, į JAV, į tą pačia Jungtinę Karalystę ar kitas Europos šalis. Bet nereiškia, kad aš Lietuvoje nebūsiu, bent jau viena koja Lietuvoje būsiu visada“, – šypsodamasi teigia tautietė.
