Vargu, ar tapsiu kada Seimo nariu, bet prisipažinimo aktą galiu atlikti jau dabar – buvau spaliukas, tada dar vadintas Lenino anūku. Kodėl anūku ir kodėl Lenino, jau negaliu atsakyti. Ideologinės valandėlės iš pirmos klasės išsitrynė. Bet iki didesnės – pionieriaus – nuodėmės prisikasti nespėjau, pritrūko laiko.
O štai pirmoko dainelę apie „šitą laimę ir dainas partija mums davė“ dar prisimenu. Kita vertus, dainos tekstas pritaikomas ir šiandien.
Komunistų viešos gaudynės – tik tąsa to, kas kažkada prasidėjo, medžiojant bendradarbiavusius su KGB ir kitomis struktūromis. Šatrijos Ragana, Juozas – kas tie žmonės po pseudonimais?
O kas tie, kurie sovietmečiu galėjo laisvai ištrūkti į Ameriką, Vakarų Vokietiją? Kas buvo Donatas Banionis ar Saulius Sondeckis? Ne tik garsūs menininkai? Dabar eilė atėjo Justinui Marcinkevičiui.
Įtarinėjimų šleifas tęsiasi jau ketvirtą dešimtmetį, nors karta užaugo nė karto negirdėjusi apie tai, kas buvo Chruščiovas ar Dzeržinskis.
Tos praeities šmėklos, atrodo, pačios norėtų numirti, bet mes neleidžiame. Ir vis prisimename, versdami vis naujus paminklus, lentas, keisdami gatvių pavadinimus, pūsdami dulkes nuo archyvų ir ištraukdami naujas pavardes.
Racionalioji Estija braižo savo šalies ateities kontūrus, skiria laiką augindami naujus verslo vienaragius, kuria naujus viliotinius užsienio kapitalui per mokesčius ir dalindami e-rezidento kortas – va, kur terpė pasiginčyti.
Jau seniai kas Estijoje beatsimena, kada komunistų partijos narius sustatė į vieną eilę, o bendradarbiavusius su KGB išliustravo masiniu būdu. Problemą išsprendė vienu ypu ir taip greičiausiai dalį istorikų paliko be darbo.
Bet to savu laiku norėjo patys Estijos piliečiai ir valdžia. Kad praeities šmėklos netrukdytų kurti ateities valstybę.
Latvija išslaptino visą bendradarbių sąrašą ir viskas tuo baigėsi. Valstybė nesugriuvo.
O kas nutiko lemiamu momentu Lietuvoje? Sovietinė nomenklatūra išliko, nes taip nusprendė rinkėjai, leidę komunistams grįžti į valdžią 1992 metais. Takoskyra su estais prasidėjo tuomet. Ir tęsiasi iki šių dienų.
Prisipažinusiems bendradarbiavus su KGB leidome įstatymu lindėti šešėlyje 75 metus. Nors jau atsiranda iniciatyva sulaužyti šį pažadą. Taip praeities šmėklas įkalinome laike ir leidžiame joms kaskart iškilti į diskusijų ir ginčų aikštę. O reikėjo tiesiog savu laiku viską išviešinti.
Masinė liustracija Lietuvoje neįvyko ir dabar šmėklos budinamos dekomunizavimo įstatymais, ginčais, kodėl ir kas nuslėpė narystę komunistų partijoje. Tauta matuoja buvusius komunistus – kuris buvo didesnis, o kuris mažesnis. Taip eikvojant laiką, kurį galima skirti visuotinės gynybos temai.
Ir kaip šiandien palengvėjo tiems Seimo nariams, kurie nematė reikalo prisipažinti apie komunistinę praeitį, nes jų niekas ir neprašė. Todėl ir rašau – buvau spaliukas, Lenino anūkas. Gal dabar ir man palengvės, nes gal kam šaus į galvą suskaičiuoti ir tokius kaip aš. O kur dar būriai pionierių? Laikas susirūpinti ir jiems. Išmuš kiekvieno valanda.
Ir tada prajuokinsime net šaltuosius estus, kurie išvaikė praeities šmėklas taip, kad niekas neprisimena nė jų vardų.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
