Dešimtmetį Lietuvoje gyvenanti Olga Karač pasijuto įžeista, užpulta ir neteisingai apkaltinta. Valstybės saugumo departamentas (VSD), anksčiau gelbėjęs ją ir jos vaikus nuo galimų užpuolikų, dabar priverstas stebėti, kaip Baltarusijos aktyvistė atvirai šaiposi, lygina save su Alesiu Beliackiu ir siūlo baigti „kvailas deportacijas“.
Baltarusijos organizacijos „Mūsų namai“ vadovė pripažinta kelianti grėsmę nacionaliniam saugumui. Dar pavasarį saugumas ją įspėjo dėl ryšių su Rusijos žvalgyba.
Vizitai į Maskvą, susitikimai su nežinia kam tarnaujančiais asmenimis ir saugūs grįžimai namo, į Vilnių, aktyvistei atrodo taip natūralu kaip šaltinio vanduo. Nes taip ir turi būti. Ir štai smūgis – politinis prieglobstis nebus suteiktas.
Ne, apie išprašymą iš Lietuvos niekas nekalba – jai suteiktas leidimas gyventi humanitariniais pagrindais ir Lietuvos suteikiamos saugumo bei finansinės garantijos niekur nedingo. O. Karač Vilniuje gyvens ilgai ir laimingai. Nes toks Lietuvos įsipareigojimas prieš demokratinį pasaulį.
Nepaisant to, dešimt metų Lietuvoje gyvenanti aktyvistė spaudos konferencijoje pasiūlo tokį bendravimo su priglobusia valstybe toną, kad nuo jos kitą dieną atsižegnojo ir pati Sviatlana Cichanouskaja. Sako, nė karto nėra bendravusi su tautiete.
S. Cichanouskajai Seime trečiadienį beliko tik prisiekinėti, jog pasitiki Lietuvos saugumu.
Apie Lietuvoje saugotą O. Karač to nepasakysi. Taip ir neišmokusi su žurnalistais pasisveikinti lietuviškai, aktyvistė guldė galvą – jokios informacijos Rusijos žvalgybai nesiuntusi. Tarsi bendradarbiavimas būtų įmanomas tik dalinantis slaptais dokumentais.
Barstydama pelenus ant galvos, baltarusė spaudos konferencijoje demonstruoja seną nuotrauką, kurioje Dalia Grybauskaitė įamžinta su Vladimiru Putinu. Ir siunčia provokatyvią žinutę – jūs patys, lietuviai, pamiršote, su kuo sveikinotės.
O. Karač prisipažįsta, kad saugumas ją buvo įspėjęs ir apie rengtą pasikėsinimą prieš ją, o šiandien priekaištauja – kodėl VSD neišsiaiškino, kas tam ruošėsi.
Kad būtų daugiau dramos, O. Karač save prilygina A. Beliackiui, kuris kali dėl tuometinės Lietuvos teisingumo ministerijos, kuriai vadovavo Remigijus Šimašius, klaidos. Suprask, padarysite tokią pačią klaidą. Tik čia vienas nedidelis skirtumas – kai O. Karač pradėjo bendradarbiauti su Rusijos žvalgyba, A. Beliackis Lukašenkos kalėjime jau buvo atsėdėjęs keturis metus. Ir A. Beliackis niekada nėra dėl to apkaltinęs Lietuvos.
O. Karač Lietuvos saugumui baksnoja į daug pavardžių ir nuotraukų – suprask, tai jie turi kelti grėsmę valstybei, o ne aš. Ji piktinasi „kvailomis baltarusių deportacijomis“ iš Lietuvos, „kvailomis politinėmis manipuliacijomis“. Esame pavojingoje situacijoje, piešia grėsmingą paveikslą aktyvistė. Tarsi primiršusi, kas jai suteikė namus, saugumą, galimybę auginti savo vaikus, organizaciją ir save pačią. Vietoje to išgirdome užmaskuotą siuntimą ten, kur buvo pasiųstas rusų laivas.
Kaip reiktų reaguoti į O. Karač atvejį? Tai labai priklauso nuo to, kaip į šią provokaciją sureaguos kiti Baltarusijos aktyvistai, gyvenantys Lietuvoje. Kaip toks tonas ir tokie kaltinimai yra priimtini kitoms baltarusių organizacijoms mūsų šalyje, kurios jaučiasi saugios ir saugomos. Jei tautietės kaltinimai bus pasitikti tyla iš jos tautiečių pusės, tai mes šešėlį visai baltarusių diasporai Lietuvoje. Ir pagimdys dar vieną nepasitikėjimo motyvą, kuris baigsis dar didesnėmis deportacijomis.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
