Kremlius pajuto augantį chaosą Rusijoje ir desperatiškai bando konsoliduoti jėgas, ieškodamas naujų vidinių ir išorinių priešų. Naujiems išoriniams priešams – Lenkijai ir Lietuvai – yra skirta Prigožino iškamša, o vidaus Z patriotų vaikymui – Zolotovo gvardija bei pertvarkoma FSB. Tačiau ar tai padės sulipdyti skylinėjantįjį Rusijos aisbergą, pusiau valstybę – pusiau klanų agregatą?
Prigožino „Vagner“ persikėlė į Baltarusiją. Pradžioje iki 10 000 karių, gal gerokai mažiau, be sunkiosios ginkluotės ir išdėstyti keliose vietose. Prigožinas apie naujus planus išsakė aiškiai: plėtoti „verslus“ Afrikoje, užsidirbti iš Lukašenkos mokant jo armiją ar vykdant kitokius jo pavedimus (provokacijas?) bei ruoštis, atėjus progai, grįžti į Maskvą. „Vagner“ bando atsigauti, tačiau ar jiems tai pavyks, daug abejonių.
Tam reikalingas ryškus dalyvavimas viešose medijose ir labai stiprių ultradešiniųjų partnerių turėjimas. O su tuo dabar didelė problema: Putino klanas ėmė spausti Z patriotus, karo iki pergalės šalininkus. Baltarusijos oro uostai patogūs Afrikos projektui, nors tenka skristi aplink ES ir Ukrainą.
Lukašenkos klanas norėtų perimti dalį šito tarptautinio nusikalstamo verslo, bet jis neserga Prigožino „teisingumo“ idėjomis, bent jau kol kas ir į trečią tikslą – Maskvą – nesiveržia. Priminsiu: Prigožino „teisingumas“ reiškia atimti turtus iš vienų oligarchų ir atiduoti kitiems, pakeitus dalį Kremliaus viršūnių. O jo santykiuose su Lukašenka pagrindinis klausimas, kas ką apgaus, kas už paslaugas ir kiek sumokės.
Anapus „Vagner“ banditų nėra jokių kitų idealų ir tikslų: tik užsidirbti ir išsaugoti tai, ką gavo. Už gerus pinigus jie gali surengti kruviną provokaciją Lenkijos ar Lietuvos pasienyje, bet ne daugiau. Ar jie jau gavo tokį užsakymą? Į tai turi atsakyti mūsų ir Vakarų karo žvalgyba. O Baltarusijos generolai ir pulkininkai vargiai ar klausys Prigožino karininkų ir juo labiau jo eilinių banditų. Šių grupuočių finansiniai interesai yra priešingi, visiems vienoje kišenėje pinigų neužteks.
Anapus „Vagner“ banditų nėra jokių kitų idealų ir tikslų: tik užsidirbti ir išsaugoti tai, ką gavo. Už gerus pinigus jie gali surengti kruviną provokaciją Lenkijos ar Lietuvos pasienyje, bet ne daugiau.
Kremlius ruošiasi gintis nuo didėjančio vidinio chaoso, kurį, putinistų nuomone, kelia ne demokratai, ne liberalai ir juo labiau ne ukrainiečiai, o Z patriotai, karo gerbėjai, kurie trokšta pergalės. Ryškiausias tarp Z patriotų buvo Igoris Strelkovas Girkinas, jo suėmimas yra ženklas susidoroti su visais kitais ultrapatriotais. Bijodamas savo pačių sukurtos pabaisos – Z patriotų arba ultrafašistų, Kremlius konsoliduoja pajėgas: didina Rusijos gvardiją, jos ginkluotę, įgaliojimus, pertvarko FSB ir vykdo kariuomenės generaliteto „valymus“. Teroristo ir FSB pulkininko Strelkovo Girkino istorija yra ne savaiminė, jis neturėjo jokių karinių pajėgų, o buvo įsiutusių karo šlovintųjų balsas ir būtent už savo balsą jis ir yra suimtas.
Rusijos gvardijai nuo 2016 m. vadovauja Viktoras Zolotovas. Ji jau dabar skaičiumi didesnė nei visa Rusijos kariuomenė ir turi daugiau nei pusę milijono pavaldinių: įvairaus tipo sukarintų ginkluotų būrių. Po Prigožino maišto Zolotovas išsireikalavo, kad Rusijos gvardijai – tai yra vidaus kariuomenei, skirtai malšinti riaušes ir maištus, – būtų skirta sunkioji ginkluotė: tankai, prieštankiniai pabūklai ir priešlėktuvinės gynybos sistemos. Putinui neva ištikima gvardija ruošiasi vaikyti ne beginklius ir infantilius demokratus ir liberalus, ne pulti Ukrainą ar Lietuvą, o suimti Z patriotus ir net susikauti su maištaujančiais Rusijos kariuomenės padaliniais, kurie gali trauktis iš fronto arba su grįžtančio Prigožino vagneriais.
Tačiau gvardija tikrai neketina kovoti su organizuotu nusikalstamumu. Tam būtų pakakę Rusijos vidaus ministerijos ginkluotų padalinių. Ir čia svarbu suprasti, kad Rusijos gvardija ir Rusijos vidaus reikalų ministerija su savo policija ir kovos su organizuotu nusikalstamumu būriais yra skirtingos, konkuruojančios, viena kitos nepakenčiančios organizacijos. Vidaus reikalų ministerijai vadovauja Vladimiras Kolokolcevas ir jo ministerijos įgaliojimai kas metai mažinami.
Prisimintina, kad atėjęs į valdžią Putinas jau 1999–2000 m. ėmėsi griauti teismų ir kriminalinių nusikaltimų tyrimo sistemą: juk jis pats buvo tokių nusikalstamų grupuočių statytinis, apie ką plačiai tuo metu rašė Valerija Novadvorskaja. Paskutinis padalinys, kurį po Prigožino maišto perėmė Zolotovo Rusijos gvardija, yra Vidaus reikalų ministerijos specialusis karinis padalinys „Grom“, skirtas šturmuoti mafijos gaujų būstines.
Nuo šiol Rusijos vidaus reikalų ministerija ir policija tapo bedante struktūra, kuri, norėdama užimti bet kokią rimtesnę prekeivių narkotikais ar panašią įtvirtintą būstinę, turės prašyti tai padaryti Rusijos gvardijos. O ta dar svarstys – padėti ar ne, ar apsimoka, o gal ten saviškiai. Tokiu būdu mafijinė valstybė galutinai sunaikino įstatymus ginančias pajėgas, o šalį, kuri kadaise vadinosi Rusija, pavirto korupcine, amorfiškai organizuota, Putino stabus ir jo kūną garbinančia teritorija. Suimama, sodinama, baudžiama, paleidžiama tik pagal vidinius valdančių klanų ir „skirtingų „Kremliaus bokštų“ ryšius ir interesus.
Tai paaiškina, kaip Prigožinas iš kalėjimų rekrutavo iki galvos nuteistus žudikus, kodėl pats po maišto ir Rusijos kareivių žudynių nebuvo pasodintas, kodėl oligarchai informuojami prieš kelias dienas, kad prieš juos bus imamasi kokių nors veiksmų. Pagaliau būtent šiais argumentais teroristas Girkinas aiškina savo suėmimą: Kremliaus oligarchai bando užčiaupti Z patriotus.
Zolotovo ir jo padėjėjų godumas turtams ir malonumams yra ne mažesnis nei Putino ar Prigožino. Apie tai kalba daugelis A. Navalno komandos tyrimų. Šiandien Zolotovo kariuomenė perima įtaką legaliems ir nelegaliems kalėjimams ir čia konkuruoja su Prigožinu ir FSB. Tačiau nemanykime, kad Rusijos gvardija yra puiki kariauna: ji pati yra amorfiška ir giliai korumpuota organizacija, kurios pareigūnams sava kišenė rūpi labiau nei Maskvos didybė.
Pažymėtina, kad R. Kadyrovas ir jo batalionai galiausiai susidėjo ir pakluso, bent jau išoriškai, Zolotovui ir, parodomai, išsižadėjo Prigožino. Tačiau ką jau Zolotovas ir Kadyrovas moka, tą moka: vaizduoti pačią „kiečiausią“ ir negailestingiausią karinę struktūrą, kad tik nereikėtų važiuoti į frontą. Todėl Šoigu kariuomenė, kokia ji pati bebūtų susiskaidžiusi, nekenčia Rusijos gvardijos ir Kadyrovo būrių, kurie daugiausiai ką sugeba, tai būti užkardymo batalionais ir šaudyti bėgančius iš mūšio lauko Rusijos karius.
Klausimas: kodėl visas tas suaižėjęs ledkalnis dar nesubyrėjo? Atsakymas: dar nepakankamai suaižėjo, dar Zolotovo kariauna stiprėja ir tikisi išgelbėti korumpuotą valstybę, todėl ir ėmėsi persekioti Z patriotus. Dar Putino kūnas gyvas, tik nesuprantama, kuri jo kaukė ką isteriškai šneka.
Tarp Šoigu, Zolotovo ir Prigožino valdomų struktūrų praslinko susipriešinimo ir neapykantos šmėkla. Ji palytėjo ir Strelkovą Girkiną, ir šis, bent jau kuriam laikui, iškrito iš žaidimo, bet rengiasi antram turui: kai aisbergas regimai ims byrėti. Šiam antram ratui atvirai ruošiasi ir Prigožinas. Ar jau prasidėjo naujas mirtinų intrigų ciklas? Tai išvysime per kokias dvi savaites: kiek Z patriotų bus suimta ir kaip jie priešinsis? Šoigu kariuomenė su visais jo Z karo korespondentais propagandistais tuo laiku bus nustekenta ir demotyvuota mūšiuose su Ukraina. Šis karas jau beveik nebedomina Kremliaus oligarchų, tačiau jiems svarbu nustekenti savo pačių armiją, ir ne iš pagalbos ukrainiečiams, kurių žūtimis jie vis dar mėgaujasi, o iš baimės, kad Z patriotai gali susivienyti su armijos būriais ir jau beveik susivienijo. Todėl Kremliui taip svarbu sunaikinti „karo korespondentus“ – Z patriotus ir kariuomenę viepiančią grandį.
Ilgą laiką Zolotovo ir Prigožino verslai buvo atskirti vienas nuo kito. Be to, abu buvo Putino verslo dalys iki tol, kol Putinas buvo pajėgus juos kontroliuoti ir jų ištekliais, ir pinigais naudotis. Dabar Putinui reikia tik vaistų, psichinės ramybės ir linksmų antrininkų. O jo šakalai pajutę šeimininko silpnumą galvoja, kada jis nusibaigs, kada prasidės vienas kito naikinimas: visiems vietos neužteks. Putino agonija gali tęstis ir kelis mėnesius, ir kelis dešimtmečius: nežinau jokių patikimų šaltinių šiuo klausimu. O gali jį tiesiog pribaigti, kad per antrininką paskelbtų valdžios perdavimą ir užmaskuotų perversmą. Galima prikurti daug konspiracijos teorijų.
Tačiau šią Kremliaus valdžios agoniją mato Šoigu, Zolotovas, Prigožinas, FSB vadovas A. Bortnikovas ir jo draugas N. Patruševas. Greitai panašios nuojautos paplis ir tarp aukščiausių, su gubernatorių valdžia suaugusių Rusijos nusikalstamų organizacijų. Vienos jų kolaboruos su Zolotovu, kitos su Prigožinu ar dar kokiu gubernatoriumi (kalbama apie Tulos gubernatorių A. Diuminą).
Ketvirta, Putino mirtis. Tačiau gali būti, kad ir šiam scenarijui viršūnės pasirengė ir po mirties dar kurį laiką matysime antrininką, siekiant stabilizuoti situaciją ir perduoti valdžią į kitas rankas: keičiant vyriausybę, atsistatydinant ir tik tada „numirštant“.
Neišmeskime iš šio rato ir Šoigu. Jis turi kariuomenę, veikia paslėpta mobilizacija, jam tarnauja karinis industrinis kompleksas – pati turtingiausia Rusijos ekonomikos struktūra, šiandien savo pajamomis lenkianti dujų ir naftos pramonę. Tačiau nėra aišku, kaip jis konsoliduos jo paties nekenčiančią kariuomenę? Kol kas Šoigu kortos labai blogos, bet jis visą gyvenimą mokėsi blefuoti ir tikrai turi gelbėjimosi planą, ne vieną.
Šito didelio koloso ant molinių kojų, šio aisbergo byrėjimą gali paskatinti bet koks trigeris – įvykių katalizatorius. Kas tokiu trigeriu gali būti? Dažniausiai įvardijamas: ryškus Rusijos pralaimėjimas Ukrainai fronte. Laukiame. Kitas trigeris: kurios nors Rusijos nacionalinės respublikos sukilimas, kaip Lietuvos 1990 m. Tačiau ryškių tokio judėjimo požymių nematome, tik foninis triukšmas.
Trečias – tai labai didelis rublio vertės kritimas, kas paskatintų masių pasipiktinimą. Tačiau Rusijos centrinis bankas, E. Nabiulina gana gerai kontroliuoja situaciją ir Rusijos rublis krenta prognozuotai ir laipsniškai, nepavojingai. Ketvirta, Putino mirtis. Tačiau gali būti, kad ir šiam scenarijui viršūnės pasirengė ir po mirties dar kurį laiką matysime antrininką, siekiant stabilizuoti situaciją ir perduoti valdžią į kitas rankas: keičiant vyriausybę, atsistatydinant ir tik tada „numirštant“.
Penkta, kokio nors Strelkovo Girkino ir kitų karo korespondentų, Z patriotų suėmimas. Bet galėjome smarkiai pervertinti jų reikšmę ir nieko ypatingo po to nebus. Reikia laukti ir stebėti. Gali būti ir kitos „juodosios gulbės“ – nenumatyti ir labai blogi veiksniai, neprognozuojami trigeriai, kaip antai – pranašo Mahometo pasirodymas Maskvos musulmonams. O tokių apokalipsės ženklų Maskvoje yra daug. Tačiau sudėjus visus trigerius galima teigti: Kremliui, atmenant jo gebėjimą sau pačiam meluoti ir nepripažinti faktų, nepavyks ilgesnį laiką stabilizuoti situacijos, o Rusijos gvardija nebus ta institucija, kuri išspręstų visas problemas, atmenant, kad ir jai teks pasirinkti, kokiam naujam valdovui jie tarnaus.
