Valstybės suverenumą užtikrina: veikiantys įstatymai, prievartos monopolija, paklusni tauta, konsoliduota biurokratija ir skaidri komunikacija. Kaip šalis gali funkcionuoti, kai dauguma viešų pranešimų yra ne tik melagingi, bet ir neturi laukiamo propagandinio efekto? Giliai korumpuotoje šalyje vieši pranešimai perskaitomi kitaip, nei pranešama: skaitoma tiesiogiai ir pragmatiškai – „tarp eilučių“.
Rusijos propaganda kasdien kviečia, šaukia, vilioja Rusijos piliečius pasirašyti karines sutartis ir eiti į karą. Tačiau šie kvietimai yra suvokiami ne tik tiesiogiai, bet ir kaip įspėjimas, kad sudaromi mobilizaciniai sąrašai ir kad reikia paskubėti pasirūpinti būti iš jų išbrauktam, ir kaip reklaminė konkurencija. Paplito „išsipirkimo“ iš mobilizacinių sąrašų reiškinys ir šios paslaugos nelegali reklama. Šia paslauga prekiaujama, ja užsiima kariniai komisariatai ir joms padedančios valstybinių elektroninių paslaugų kompanijos.
Atitinkamai atsirado ir sukčiavimas, paslaugos siūlymas bei apgaulė. Apie situaciją žino visa Rusija iki Kremliaus viršūnių, o opozicija šį reiškinį net vadina „priešinga atranka“: išlieka tie, kurie geriausiai moka pasipriešinti mobilizacijai: daugiausia ryšių turinčios, pajėgios mokėti arba įtakingos, blato sistemoje dalyvaujančios šeimos. Rusijos Dūmai patvirtinus ir paskelbus elektroninių „šaukimų“ ir bausmių už neatvykimą tvarką korupcinio kapitalo cirkuliacija tik išaugo: kas laiku neišsiperka, nesusimoka, miršta prie Bachmuto.
Laiku išsisukti – tai gauti papildomų naudų: galimybę išsilaikyti vairuotojo teises, turėti užsienio pasą ir išskristi. O kas žioplas, kas liko sąrašuose – jam uždraudžiama išvykti, kol galiausiai karo Molochas jį pasiima. Ši korupcinė-komunikacinė sistema veikia analogiškai kiek senesnei korupcinei kalėjimo-komunikacinei sistemai. Kalėjimuose klesti verslas siunčiant nuteistuosius į frontą: galima pakliūti į priekines linijas, į šturmo būrius, o galima ir iš viso nevažiuoti į frontą susimokant ar išperkant gaujų vadeivas, saviškius ir taip valdant nusikalstamą pasaulį. Fronto linijose veikia tas pats: kas susimoka, į ataką neina.
Kai Rusijos žiniasklaida pranešė, kad bus platinami elektroniniai šaukimai, APSUKRIEJI suprato, kad teks mokėti dažniau, o pakėlus baudas už neatvykimą suvokta – išsipirkti bus brangiau. Viešoji komunikacija veikia iškart keliais režimais: patriotų, avinų ir apsukriųjų. Blogiausia su patriotais-tikratikiais. Jie pamato mobilizacinius šaukimus, patiki, tampa savanoriais, greit žūsta ir ši „gentis“ tirpsta. Kita grupė – viliojimo į karą aukos arba tiesiog per prievartą mobilizuoti (avinai, mobikai, čmobikai...). Jų skaičius priklauso nuo aparato poreikių ir korupcinių galimybių santykio.
Jei korupcija efektyvi, į frontą važiuoja bedaliai ir benamiai alkoholikai, jų negaila niekam, o žmonos neretai mielai atsikrato savo nevykėlių vyrų ir už tai dar gauna premijas. Jei aparatas, tai yra draugų draugai kariniuose komisariatuose, susiima, į frontą žygiuoja labiausiai nepasiturintys ir daugiausiai žiūrintys televizorių. Avinai – tai pasyvios televizijos aukos.
Jei korupcija efektyvi, į frontą važiuoja bedaliai ir benamiai alkoholikai, jų negaila niekam, o žmonos neretai mielai atsikrato savo nevykėlių vyrų ir už tai dar gauna premijas.
APSUKRIEJI eina, tik kai nebesugeba išsisukti, tačiau vengia fronto linijų iki paskutinės akimirkos ir moka, kol išgali. Dar yra ta nomenklatūra, kurie niekados neina į karą. Apie juos turi gerai žinoti kariniai komisariatai, nes kitaip ir jų šeimoms baigsis blogai: ranka ranką plauna arba akis už akį. Visos minėtos grupės į valstybės komunikaciją reaguoja, ją supranta skirtingai. Apie tai, kad viešoji komunikacija giliai korumpuotoje valstybėje neveikia, supranta absoliuti dauguma. Tačiau taip tik ir gali veikti komunikacija, jei nėra jokios pilietinės visuomenės, o veikia nomenklatūra, gaujos, klanai, klikos, jų klientai, tikratikiai ir tamsios masės.
Putinas yra didžiausias pranešimų nepatikimumo pavyzdys. Rusijos demokratinės opozicijos žurnalistas pasakoja: „Liepos 30 dieną Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas savo gimtajame mieste Sankt Peterburge pasveikino jūreivius su karo jūrų laivyno diena“ ir prigrasino Baltijos šalims bei NATO blokui. Paprastas sakinys apie faktinį įvykį, kurį sakydamas žurnalistas manė, kad sako tiesą. Panašiai savo reportažus ir komentarus dėstė ir daugelis kitų Rusijos, Ukrainos bei užsienio žiniasklaidos agentūrų. Ir išties, matėme vaizdą, šventę, girdėjome sveikinimą, todėl neįtikėtinas atrodo priešingas komentaras, kurį mums dėsto tie, kuriuos priskirsime konspiratologams.
Generolas „SRV“, buvęs SSRS žvalgas S. Žirnovas, profesorius V. Solovejus, bet ir kai kurie užsienio žurnalistai sako: a) ten buvo ne Putinas, o tik jo antrininkas; b) Sankt Peterburgas nėra Putino gimtasis miestas, jis gimė Permės srityje, ir ne 1952, o 1950 metais. Iš pirmo žvilgsnio konspiratologai meluoja, o opozicijos žurnalistas, kuris cituoja propagandinius Rusijos kanalus, sako tiesą. Kodėl negalima pasitikėti tokiu paprastu filmuotu ir fotografuotu, tiesiogiai transliuotu įvykiu: Putinas pasveikino savo gimtajame mieste?
Priminsiu, dar nuo 2008 metų karo Sakartvele Rusijos specialiosios tarnybos inscenizuoja įvykius, o ne dalyvauja juose. 2014 metais Rusija organizavo mitingus Kryme, kurie palaikė Rusijos invaziją. Dauguma jų buvo inscenizuoti: žmonės ir suvaryti, ir sukviesti įvairiomis priemonėmis: raginimais, už pinigus, gąsdinimais, nors kai kurie atėjo su entuziazmu. Mitinguose parodyti keli tūkstančiai dalyvių, nors buvo susirinkę tik keli šimtai ir kalbėjo ne tai, kas skambėjo reportaže. Taip daro ne tik Rusijos žiniasklaida, bet daugiausia ji.
Kiekviena tikrovės inscenizacija yra paradoksali: tai yra tiesa-melas. Panašiai kaip ir provokacija: ji taip pat yra tiesa-melas. Todėl natūralu, kad Putinas irgi inscenizuojamas, beveik visada, daugiau ar mažiau: jo pasirodymas yra tiesa-melas. Tokie pranešimai kuriami pagal šimto pilkosios propagandos atspalvių metodiką. Tai yra skirtingo intensyvumo inscenizacijos, kur buvo įvykis, bet ne tas ir ne apie tai... O kaip tada suprasti, kas vyksta? APSUKRIEJI siūlo vadovautis taisykle „tėvynė tave visados išduos“: jei kviečia, bus blogai, jei sako, kad buvo, gali būti, kad nieko nebuvo. Svarbu: kiek kainuos ir kam duoti, kad mane paliktų ramybėje?
Inscenizuoti pranešimai turi tikslą – įrodyti tikrovę. Tiesioginis menamo Putino pranešimas sako: Rusijos karinis jūrų laivynas Baltijos jūroje yra pasirengęs karui su NATO. O simuliakrų analizė, kurią pasiūlė J. Baudrillardas, teigia, kad tai buvo antrojo laipsnio imitacija: esą viskas stabilu, o Rusija yra galinga.
Antrojo laipsnio simuliacijos yra paprastas melas: jis geriausiai veikia mases, nors ir jį demaskuoti nesunku. Tačiau egzistuoja ir sudėtingesnės trečiojo ir ketvirtojo laipsnio simuliacijos. Trečiojo laipsnio imitacijos sako, kad tikra yra tai, kas priešinga pranešimui. Putinas apdovanojo Rusijos gvardiją, sėkmingai pasipriešinusią J. Prigožino „Vagnerio“ maištui, nors visi žino, kad jie nesipriešino ir slėpėsi. Ką šis viešas apdovanojimas reiškia? Ogi tai, kad jei Rusijos gvardija apdovanojama už drąsą, vadinasi, Prigožino banditai iš tiesų stiprūs ir efektingi tiek, kad vien slėpimasis nuo jų laikomas heroizmu.
Trečiojo laipsnio simuliacijai priklauso ir teiginys, kad reklamos ir blizgančių žurnalų bei Maskvos madų pasaulyje tikra yra tik kraujas ir skausmas, kurį patiria „Vagnerio“ ir panašūs banditai-kariai fronto linijoje. Blizgių meno „berniukų ir mergaičių“ buvimas tik patvirtina faktą, kad tikras vyras yra „Vagnerio“ karys. Tačiau „kraujo“ retorinis apvertimas veikia labai trumpą laiką ir greitai ryšių su visuomene pasaulyje vėl sakoma, kad fronto linija ir reklama yra tas pat, bet reklamoje geriau moka ir galima padaryti greitesnę karjerą.
Tokiu atveju mes įžengiame į ketvirto laipsnio simuliacijų sistemą, kai viskas vertinama tik pagal vaizdo populiarumą ir nieko kito nebelieka. Tačiau ketvirtasis laipsnis yra skirtas tik pažangiems kūrėjams, o liaudžiai skirtas II laipsnio Putino melas: tai mano miestas ir mūsų laivynas, o mūsų kariuomenė yra geriausia. O kas yra pirmo laipsnio imitacija? Tai yra „mobiko“ tikėjimas, kad jis yra karys, nes jau gavo dėvėtus batus ir seną šautuvą. Tie, kas pasilieka I laipsnio simuliacijų pasaulyje, miršta greičiausiai. Todėl ir vėl – gudrumas ir simuliacijų supratimas padeda išlikti gyvam.
