2023 m. sausį Lenkija dar kartą oficialiai pareikalavo Vokietijos 1,3 milijardo eurų kompensacijos už per Antrąjį pasaulinį karą padarytą žalą Lenkijos valstybei ir jos gyventojams. Oficiali Lenkijos pozicija remiasi 1907 m. Ketvirtosios Hagos konvencijos dėl sausumos karo įstatymų ir papročių 3 straipsnyje numatytu principu, pagal kurį „kariaujančioji šalis, pažeidusi minėtų taisyklių nuostatas, jei to reikalauja aplinkybės, privalo sumokėti kompensaciją“.
Pagal Varšuvos instituto, Lenkijos Seimo ir Vyriausybės paskaičiavimus, po karo išmokėta reparacijų suma nesiekė net procento patirtos žalos, o sprendimas nereikalauti tolesnių išmokų buvo primestas okupacinės sovietų valdžios. Lenkijos politikai oficialiai deklaruoja neturintys įgaliojimų atsisakyti reikalavimų Vokietijai, priešingai, atstovauti tautos interesams juos įpareigoja šalies Konstitucija.
Sovietų okupacijos žalos atlyginimas minimas 1991 m. liepos 29 d. Lietuvos ir Rusijos Federacijos sutartyje dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų. 1992 m. vykusiame referendume 90 proc. atėjusių balsuoti Lietuvos piliečių pasisakė už tai, kad būtų reikalaujama per SSRS okupaciją padarytos žalos atlyginimo. 2000 m. Seimas priėmė įstatymą, pagal kurį Lietuva privalo reikalauti iš Sovietų Sąjungos teisių perėmėjos Rusijos atlyginti okupacijos žalą. Tam įkurta komisija suskaičiavo, kad Lietuva patyrė 80 mlrd. litų žalą.
Reikia manyti, kad Rusijos atsakomybės klausimas netruks sugrįžti bent į viešąją retoriką.
Įstatymas jau dešimtmetį nevykdomas. 2013 m. tuometis užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pasiūlė naują lankstaus žalos reikalavimo manevrą. Jo nuomone, Vilniaus bendravimas su Maskva esą buvo pernelyg tiesmukas ir nelankstus: „Laba diena, grąžinkite okupacijos žalą, viso gero“, todėl neveiksmingas. Tiesa, 2015 m. Baltijos šalių teisingumo ministrų deklaracija įvardijo siekį apskaičiuoti sovietų okupacijos patirtą žalą, reikalauti ją atlyginti bei sovietų nusikaltimus įvertinti tarptautiniu mastu. Sekdama šiuo politiniu įsipareigojimu, Estija paskaičiavo, kad jos pretenzijos Rusijai siekia 1,2 mlrd. eurų, o kiekvieno represuoto asmens reikalavimas turėtų būti atlygintas 250 tūkst. eurų suma. Latvijoje komisija priskaičiavo dviejų šimtų milijardų eurų okupacijos žalą.
Reikia manyti, kad Rusijos atsakomybės klausimas netruks sugrįžti bent į viešąją retoriką. „Tai galiojantis įstatymas ir visuose formatuose, egzistuojančiuose dvišaliuose klausimuose, yra keliamas. Tik tiek, kad dabar tų dvišalių formatų labai nedaug dėl tam tikrų aplinkybių“, – 2020 m. kalbėjo Gabrielius Landsbergis. Visai neseniai šia tema interviu užsienio reikalų ministras teigė, kad okupacinės žalos klausimas bus keliamas kartu su karo reparacijų Ukrainai klausimu. Toks reikalavimas turi pagrindo. Nesileidžiant į gilias teisines diskusijas, bet koks skolos priminimas skolininkui tikrai prasmingas, jei skolą susigrąžinti išties siekiama.
Ukrainos karo kontekstas išties suteikia puikią progą prisiminti 1992 m. referendumo įpareigojimus. Skelbiamais paskaičiavimais, Rusijos agresija Ukrainai per metus padarė maždaug 700 mlrd. dolerių žalą. Tuo pat metu Rusijos turto Europoje, JAV, Kanadoje ir Japonijoje įšaldyta už daugiau nei 300 mlrd. eurų. Tačiau tai nereiškia, kad šios lėšos gali būti pervestos į Ukrainos iždą. Ukrainos Vyriausybė, norėdama pareikšti kompensacijos reikalavimus, turi pradėti šimtus teisminių procesų valstybių nacionaliniuose teismuose, kur Rusijos turtas įšaldytas, o jų sėkmės perspektyvos neaiškios. Paprastam Ukrainos gyventojui, praradusiam namus, verslą, turtą ar darbą, šis kelias tiesiog nepasiekiamas.
2022 m. lapkričio 14 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucija rekomendavo sukurti valstybių narių ir Ukrainos žalos registrą. Rezoliucijoje taip pat pripažįstama, kad bendradarbiaujant su Ukraina reikia sukurti ir tarptautinį žalos atlyginimo mechanizmą, kad būtų išvengta Ukrainos ir kitų valstybių vidaus teisinių sistemų apkrovimo labai dideliu individualių bylų skaičiumi. Toks Registras (RODU) jau įkurtas 2023 m. gegužės 16 d. Europos Tarybos Ministrų Tarybos rezoliucija. Jo įstatuose numatyta, kad Registras „gaus ir apdoros informaciją apie reikalavimus atlyginti žalą ir įrodymus, suskirstys, suklasifikuos ir susistemins“ reikalavimus, juos įvertins ir nustatys, ar jie gali būti įtraukti į Registrą ir ateityje nagrinėjami bei sprendžiami. RODU neatliks pretenzijų sprendimo funkcijų ir negalės paskirstyti mokėjimų ar kompensacijų, nustatyti atsakomybės.
Įsteigtas reikalavimų registras nėra tolygus kompensacijų mechanizmui. Pateiktų reikalavimų pagrįstumas turės būti vertinamas atsižvelgiant į tai, ar nurodomos ne tik faktinės aplinkybės, bet ir teisinis reikalavimų pagrindas. Deja, dabartinėje teisinėje situacijoje tokio teisinio pagrindo negalima vienareikšmiškai nurodyti, išskyrus bendrą teiginį, kad žala, apie kurią pranešta, neabejotinai atsirado, be kita ko, ir dėl tarptautinės humanitarinės teisės arba Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos pažeidimų. Be to, turės būti sprendžiama dėl pateiktų dokumentų, kitų tarptautinių institucijų ir teismų skundų ar bylų, susijusių su žalos atlyginimu dėl Rusijos agresijos (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT), Tarptautinio Baudžiamojo teismo, Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto), santykio, visų pirma, siekiant išvengti skundų ir sprendimų dubliavimo. Iki 2023 m. sausio 1 d. EŽTT vis dar buvo nagrinėjama 8 500 pareiškimų prieš Rusiją, daugelis susiję su agresijos padariniais).
Nesileidžiant į gilias teisines diskusijas, bet koks skolos priminimas skolininkui tikrai prasmingas, jei skolą susigrąžinti išties siekiama.
Lietuvoje nekalbama apie individualių reikalavimų sovietų okupacijos žalos atlyginimui mechanizmo kūrimą. Tačiau nuo represijų nukentėję asmenys nėra praradę teisių į žalos atlyginimą. Naujausias Italijos pavyzdys pateikia svarbių ir naujų argumentų šiuo klausimu.
2004 m. Ferrini byloje Italijos Aukščiausiasis Kasacinis Teismas nusprendė, kad užsienio valstybės neturi jurisdikcinio imuniteto nuo ieškinių dėl žalos, atsiradusios dėl karo žiaurumų, atlyginimo. Vėlesni Italijos teismų sprendimai patvirtino, kad ši valstybės imuniteto taisyklės „humanitarinė išimtis“ palaipsniui įsitvirtina kaip paprotinė teisė. Nors Tarptautinis Teisingumo Teismas (sprendime byloje Vokietija prieš Italiją Nr. 1) 2012 m. nustatė, kad Italija pažeidė paprotinę teisę dėl valstybių imuniteto, 2014 m. Italijos Konstitucinis Teismas paskelbė, kad toks imuniteto nuo užsienio civilinės jurisdikcijos išaiškinimas prieštarauja Italijos konstituciniams principams.
Teismas nusprendė, kad dėl valstybės imuniteto negali būti absoliučiai aukojama pagrindinė asmenų teisė į teisminę gynybą. Visų pirma, jurisdikcinis imunitetas negali būti taikomas, jei aukos neturi kito būdo teisingumui už sunkius absoliučių žmogaus teisių ir orumo pažeidimus atkurti, tokius sunkius nusikaltimus, kurie viršija atskirų valstybių interesus. Į tai reaguodama Vokietija 2022 m. balandį dar kartą kreipėsi į Tarptautinį Teisingumo Teismą (Vokietija prieš Italiją Nr. 2), siekdama, kad Italija imtųsi skubių laikinųjų priemonių, jog Vokietijos valstybės turtas nebūtų parduotas viešame aukcione.
Atsakydama Italija įsteigė fondą, skirtą kompensacijoms už karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui, kuriuos Trečiojo reicho ginkluotosios pajėgos įvykdė Italijos teritorijoje arba prieš Italijos piliečius 1939-1945 metais. Pagal šį įstatymą, referuojantį į dvišalį susitarimą, būtent Italija prisiėmė visą atsakomybę už kompensacijų išmokėjimą bylose dėl reikalavimų prieš Vokietiją. Įstatymu nustatyti reikalavimų dėl žalos atlyginimo pateikimo terminai, neleista pradėti naujų vykdymo procedūrų Vokietijos turto atžvilgiu ir automatiškai nutrauktos esamos. Vokietija atsiėmė laikinųjų priemonių taikymo prašymą.
Dėl šio įstatymo kreiptasi į Italijos Konstitucinį Teismą, kuris sprendimą priėmė 2023 m. liepos 4 d. Teismas nustatė, kad įstatymas proporcingas ir atitinka Konstituciją, nusprendė, jog Italijos Vyriausybė pagrįstai suderino konstitucinius teisės kreiptis į teismą ir pagarbos tarptautiniams įsipareigojimams principus.
Italijos Konstitucinis Teismas sprendė dėl absoliučių žmogaus teisių apsaugos ir valstybės imunitetą įtvirtinančių normų santykio ir dar kartą patvirtino, kad Vokietijos turtui, kurio paskirtis visuomeninė, taikomas imunitetas nuo išieškojimo, tačiau pačiai Vokietijai netaikomas imunitetas nuo jurisdikcijos (teisminio proceso), nes tai užkirstų kelią nukentėjusiesiems pasiekti teisingumą. Teismas dar kartą pripažino tarptautinę paprotinę normą dėl imuniteto nuo jurisdikcijos iure imperii veikoms, tačiau aiškiai atmetė jos taikymą Italijos teisinėje sistemoje delicta imperii, t. y. nusikaltimų, padarytų pažeidžiant tarptautines ius cogens normas, atveju.
Šioje Ukrainai ir Lietuvai svarbioje byloje Italijos Konstitucinis Teismas nustatė, kad nukentėjusiems nuo represijų asmenims suteikiama visiška ir besąlygiška subjektinė teisė į kompensaciją „visiškai patenkinant reikalavimą atlyginti žalą“, kurios ekonominė našta išimties tvarka perkeliama iš Vokietijos („pirminio skolininko“) Italijai. Įkurtas fondas – „tinkama alternatyvi apsauga“, lygiavertė teisminiam vykdymui, kompensuojanti automatinį vykdymo proceso nutraukimą ir suteikianti didesnę apsaugą ieškovams, kuriems priešingu atveju būtų sunku gauti patenkinimą, kai vykdomas išieškojimas iš valstybės turto, ypač viešosios paskirties turto.
Vyriausybė negali apriboti asmens teisės siekti kompensacijos už jo teisių pažeidimą. Nesant efektyvaus tarptautinio mechanizmo, reikalavimas į neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimą perkeliamas valstybei. Nurodytame naujausiame pavyzdyje Italijos Konstitucinio Teismo sprendimu Vokietija de facto atleista nuo tolesnio kompensacijų už Antrojo pasaulinio karo nusikaltimus mokėjimo. Taip įstatymu suderintas ir interesas palaikyti draugiškus santykius, ir nukentėjusiųjų interesai. Kompensacijų už sovietų okupacijos padarytą žalą klausimas nėra išspręstas. Įstatyme įtvirtinto įpareigojimo įgyvendinimo būdą reikės pasirinkti.
