Marijai (vardas išgalvotas, istorija tikra) aštuoniolika. Ji ką tik pasiprašė prieglobsčio Lietuvoje. „Mano mergytės akys dangaus žydrumo“, – džiaugdavosi Marijos tėtis. Išties, pirmiausia, ką pamatai, – jos akys. Baimės kupinos žydros akys. Dveji metai baimės. Dveji metai laukimo nuo tada, kai tėtį automobiliu raudonais valstybiniais numeriais išsivežė vyrai odinėmis striukėmis.
Marijai buvo šešiolika. Mama tuomet verkdama sakė, kad tėtį turi paleisti, jis nieko nepadarė. Kiti gamyklos darbuotojai, dalyvavę proteste prieš suklastotus prezidento rinkimus, atsipirko pagąsdinimu, prisipažinimu ir bauda.
Po suklastotų rinkimų 2020 m. rugsėjo 9 d. prasidėję protestai Baltarusijoje buvo numalšinti specialiųjų policijos pajėgų. Naujienų reportažai nerodė kitos, mažiau įspūdingos, tačiau daug baisesnės prievartos: išlaužtų durų, gatvėje parverstų ir spardomų praeivių, apsilankymų darbo vietoje, pagrobimų šeimų akivaizdoje.
Diktatoriaus baimes įveikti turėjo padėti masinės represijos prieš politinę opoziciją ir pilietinę visuomenę. NVO skaičiavimu, per dvejus metus suimta 40 tūkstančių žmonių, jiems pateikti kaltinimai dėl dalyvavimo taikiuose susirinkimuose demokratiniams pokyčiams paremti. Opozicijos kandidatai ir jų patikėtiniai suimti pateikus suklastotus kaltinimus arba priversti bėgti iš šalies.
Šiandien Lukašenkos režimo kalėjimuose laikoma daugiau nei tūkstantis politinių kalinių, įvairių profesijų žmonių, kurie siekė pasinaudoti teisėmis turėti ir reikšti savo nuomonę, burtis į visuomenines organizacijas, profsąjungas, dalyvauti taikiuose susirinkimuose.
Naujienų reportažai nerodė kitos, mažiau įspūdingos, tačiau daug baisesnės prievartos: išlaužtų durų, gatvėje parverstų ir spardomų praeivių, apsilankymų darbo vietoje, pagrobimų šeimų akivaizdoje.
Pavasarį Baltarusijos parlamentas praplėtė mirties bausmės taikymą, ji gali būti skiriama ir už „ketinimą vykdyti teroro veiksmus“, kurie galėtų apimti ir protestus prieš režimą ir pasipriešinimą prieš Rusijos karą Ukrainoje. Beveik visiems politiniams kaliniams pareikšti kaltinimai ekstremizmo ir terorizmo rėmimu ar tiesiog prezidento įžeidimu.
Dveji metai represijų iš pagrindų pakeitė baltarusių suvokimą apie demokratijos perspektyvas ir apie pagalbą iš Vakarų. Praėjus dvejiems metams apčiuopiamų rezultatų nedavė specialusis Jungtinių Tautų Žmogaus teisių tarybos tyrimo mechanizmas (OHCHR–OEB); surinkti įrodymai apie nusikaltimus žmoniškumui taip ir nepateikti tarptautinėms organizacijoms. Vokietijos advokatų 2021 m. gegužę pateiktas prašymas prokuratūrai pradėti tyrimą dėl nusikaltimų žmoniškumui pagal Vokietijos vidaus teisę rezultatų taip pat neatnešė.
Paskatintos pergalių prieš protestuotojus, Baltarusijos saugumo pajėgos padvigubino spaudimą pilietinei visuomenei. Protestų dalyviai ir jų šeimų nariai buvo sulaikomi, spardomi, apklausiami, šmeižiami ir persekiojami, jų namuose vykdomos kratos, šimtams paskirtos baudos, areštas ar pateikti kaltinimai įvykdžius nusikaltimą. Išsaugoję laisvę ir turėję kur išvykti – išvyko. Šiandien Baltarusijoje nereikia net reikšti savo nuomonės ar būti uždraustos organizacijos nariu – policija persekioja žmones, vilkinčius baltos ir raudonos spalvų drabužiais ar tiesiog turinčius valstybinę simboliką primenančių daiktų.
Marijos mama neteko darbo mokykloje, mokyklos direktorius išreiškė apgailestavimą. Du kartus ėjo į apklausą. Verkė, Marijai detalių nepasakojo. Prieš savaitę mama liepė bėgti. Tėčio draugai vakare nuvežė iki pasienio, ten, kur dar nėra fizinio barjero. Naktį pasieniečiai ne tokie akyli. Tamsoje ir drąsiau: tik prieš mėnesį už tokią pagalbą vienas jų nuteistas ketveriems su puse metų kalėjimo.
Marija – neįprasta pabėgėlė. Prieglobstis suteikiamas asmenims, kuriems grįžimo atveju gresia persekiojimas arba kita rimta žala (pvz., grėsmė gyvybei, laisvei, kankinimų grėsmė ir pan.). Lietuvoje specialus leidimas atvykti dėl ypatingų humanitarinių priežasčių išduodamas tik Užsienio reikalų ministerijai tarpininkaujant ir tik nukentėjusiems nuo režimo ir represijų ar persekiojamiems Baltarusijos piliečiams, aktyviems opozicijos atstovams. Marija jo negalėjo gauti ar prašyti.
Šiandien Baltarusijoje nereikia net reikšti savo nuomonės ar būti uždraustos organizacijos nariu – policija persekioja žmones, vilkinčius baltos ir raudonos spalvų drabužiais ar tiesiog turinčius valstybinę simboliką primenančių daiktų.
Marija atbėgo iš baimės. Baimė – ištikima pabėgėlio palydovė, būtinas atributas. Tik pabėgėliai tai žino. Ją išsiveži bėgdamas ir niekada nepaleidi. Baimė – pabėgėlio raison d‘être. Ji suteikia galimybę prašyti tarptautinės apsaugos. Bet ar leidimas gyventi reiškia saugumą?
Sprendimas dėl Marijos prieglobsčio dar nepriimtas. Merginai nebuvo grasyta. Mergina bijo dėl tėčio, bijo dėl mamos. Bijo, kad pasilikusi Baltarusijoje negaus darbo, bus diskriminuojama dėl tėčio politinių pažiūrų.
Marija remiasi Kvalifikavimo direktyvos 2011/95/ES nurodomu kumuliaciniu įvairių priemonių poveikiu: persekiojimo veiksmais pagal šią Europos Sąjungos direktyvą laikoma įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus, kurie yra gana sunkūs, kad veiktų asmenį panašiai kaip tiesioginis persekiojimas.
Marija nesijaučia saugi Vilniuje. Rugpjūčio devintąją, žiūrint į baltarusius, apsisiautusius baltos ir raudonos spalvų vėliavomis, žydrose Marijos akyse virpėjo ašaros ir baimė. Prieiti Marija nedrįso. Dveji metai baltarusius išmokė bijoti.
