Prieš porą dienų stovėjau humanitarinės pagalbos sandėlyje Chersone ir žiūrėjau į vakarinius batelius sidabriniu kulnu, kurie buvo madingi prieš kokius dešimt metų. Toks pat ir kulno aukštis. Dar buvo kalnas žieminių batų ir striukių, ir buvo sunku jų nematyti.
Žieminiai drabužiai ir nebereikalingi vakariniai batai buvo suvežti kaip pagalba užtvindytiems žmonėms į miestą, kuriame šiuo metu oro temperatūra yra apie trisdešimt laipsnių šilumos.
Į miestą, kuriame problema ne tik jau pačių turimos, potvynio suneštos šiukšlės, bet ir šiukšlių maišai, taip pat ir technika bei vieta visoms šiukšlėms – ir potvynio, ir viso pasaulio suvežtų, surinkus kur nors jas laikyti. Komunalinėms tarnyboms trūksta dezinfekcinių priemonių ir automobilių. Miestas reguliariai apšaudomas, ir Rusijos armija tikrai netaupo visuomeninės paskirties transporto. O karštis greitai dirba savo darbą ir nuskendusių gyvūnų kūnai taip pat greitai gali tapti infekcijos židiniais, jeigu laiku nebus surinkti iš buvusių užlietais kaimų.
Bet karas ir jo sukeltos netektys ir skausmas neatima iš žmonių orumo. Netekę namų žmonės tikisi pagalbos, o ne išmaldos. Supratimo ir pasidalinimo, tačiau ne atliekų. Kad jiems nesiųs to, ko pats sau nė už ką neimtų.
Srities gubernatoriaus pavaduotoja, kalbėdama apie reikalingus (ir ne) jos žmonėms daiktus, žodžius rinko atsargiai, kad neįžeistų. Net ir tų, kurie sudėjo išvežti Ukrainai niekam nebetinkamus daiktus, ne tiktai tiems, kas išgyveno potvynį, bet absoliučiai niekam. Tokius, kuriuos pamačius norisi iš naujo verkti – kai tavo vaikui, iš kurio Rusija atėmė gyvenimą su sava šeima, draugus mokykloje ir ramų miegą, kas nors apvilkti atsiuntė nebeatskalbiamą arba suplyšusį drabužį. Ji sako – po potvynio mums tikrai reikia pagalbos, daug ir visokios, bet dėl to nereikia pradėti mūsų žeminti.
Lietuviai sako – dovanotam arkliui į dantis nežiūri, o anglai – prašytojas negali priekaištauti. Bet karas ir jo sukeltos netektys ir skausmas neatima iš žmonių orumo. Netekę namų žmonės tikisi pagalbos, o ne išmaldos. Supratimo ir pasidalinimo, tačiau ne atliekų. Kad jiems nesiųs to, ko pats sau nė už ką neimtų.
Viena Šiaurės Amerikos labdaros organizacija, didelė, su senomis tradicijomis, siunčia į Chersono sritį maisto rinkinius. Gražiai supakuotuose maišeliuose su organizacijos logotipais. Maistas geras. Kiekvienas, gavęs rinkinį, turi būti nufotografuotas. Rinkinius gauna tik tas, kas nusifotografuos, ir jeigu žmogaus nebus namie, senų gilių tradicijų organizacija namuose savo rinkinio maišely su logotipu nepaliks. Nors žmogus gali būti išėjęs iš namų, kad gautų maisto.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
