Prezidento sudaryta Heraldikos komisija išreiškė susirūpinimą dėl Ukrainos simbolių socialiniuose tinkluose. Komisija paaiškino, kad ji negali pozityviai vertinti Lietuvos institucijų simbolikos pakeitimo Ukrainos simbolika ar „jų ne visada tinkamą derinimą“, mat kartais tai gali reikšti „tam tikras nepageidaujamas pretenzijas“.
Bandant suprasti, kokios čia pretenzijos turimos galvoje, gali nusigalvoti iki naujųjų žemių atradimo istorijos, kai portugalų ar kokie kiti jūrininkai įbesdavo savo karūnos vėliavą, kur tik pirmi išsilaipinę.
Komisija patarė, kad vyriausybė ir parlamentas ukrainietiškus simbolius „Facebook“ naudotų nebent progiškai, bet ne visą laiką, kad ir kaip tai komisijai, esą, suprantamas noras rodyti solidarumą su Ukraina. Iki šio susirūpinimo dėl ukrainietiškumo Lietuvoje per daugiau kaip metus nuo užpuolimo pati komisija savo paskyroje apie Ukrainos vėliavą ir herbą kalbėjo lygiai vieną kartą, pernai kovo pradžioje. O kitą dieną po plataus masto užpuolimo ji dalinosi naujai sukurtu Plungės garbės piliečio ir pilietės ženklo projektu.
Komisija paaiškino, kad šito Ukrainos reikalo ėmėsi, nes gavo, kaip ji pati vadina, gyventojų skundų. Pasidomėjau, kiek jų ir kas gi tie gyventojai. Komisijos pirmininkė maloniai atsakė, kad užklausimų būta telefonu, bet keli ir parašė. Kaip numato Visuomenės informavimo įstatymas, ji leido man su tais skundais susipažinti. Visais keturiais.
Vienas iš autorių – Seimo narys, labai viešas asmuo, Mindaugas Puidokas. Į Seimą pirmą kartą patekęs su valstiečiais ir žaliaisiais, antrą su Darbo partija, dabar abi apleidęs ir nuosekliai kartojantis Kremliaus legendas, kas kaltas dėl to karo. Antras viešas ir žinomas asmuo – Šeimų maršo organizatorius Raimondas Grinevičius prašė, kad ne tik Sveikatos apsaugos ministerija, bet ir kitos įstaigos paaiškintų, dėl ko naudoja Ukrainos simbolius.
Į Dulkio ministeriją kreipėsi dar du žmonės – vienas aktyvus Galimybių paso ir skiepų naudos neigėjas, derinantis veiklą su metodininko veikla Nacionalinėje švietimo agentūroje, bei ponia, kuri derlingiausias savo aktyvumo metais skundų į įvairias valstybės institucijas parašė daugiau, nei metuose yra dienų. Tris šimtus penkiasdešimt septynis. Per metus. Sprendžiant iš regioninės spaudos, pati turėjusi problemų, kai būdama Mažeikių tarybos narė, nenusišalino balsuodama dėl jautraus giminaičio įmonei klausimo bei prašiusi, kad savivaldybė apmokėtų to giminaičio įmonės vardu registruoto telefono išlaidas. Abiejų laiškai buvo persiųsti Heraldikos komisijai, nes vienam ministerijos klerkui savo teisininkų paaiškinimo buvo per mažai, ieškojo antros nuomonės.
Net patys neįprasčiausi pomėgiai, netgi tikrųjų karo Ukrainoje ar kovido pandemijos priežasčių neigimas neatima iš Lietuvos piliečių teisės skųstis valstybės institucijoms dėl to, kas jiems nepatinka. Bet niekas iš institucijų neatima pareigos domėtis realybe, ir tokiais įvykiais pasaulyje, kaip, pavyzdžiui, Lenkijos rekomendacija Kaliningradą vadinti nebe Kaliningradu, bet Królewiec, arba Karaliaučiumi. Lenkijos sprendimas nebenaudoti pavadinimo, sukurto lenkų žudynes Katynėje palaikiusio Michailo Kalinino garbei, buvo paskelbtas tą pačią dieną, kai agentūra BNS pranešė apie Lietuvos heraldikos komisijos rekomendaciją mažiau, tik progiškai, tačiau ne nuolat, naudoti Ukrainos simbolius.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
