Taip, košmaras ne pati reforma, bet diskusijos apie ją. Reforma banali, perbrendusi ir, deja, tik pusinė. Bet jos priešininkai puolė lyg apakinti egoizmo, praradę orumą, rizikuodami ekspertų vardais dėl vienos kitos nelemtos dešimtinės eurų.
Daugiausia dantų griežimo dėl individualios veiklos. Ji garbinama susikuriama darbo vieta, prisiimamomis rizikomis. Godojama prarandamu stabilumu, socialinėmis garantijomis ir tapatinama su smulkiu verslu – kažkokia nacionalinės reikšmės absoliučia ir nediskutuotina vertybe (o smulkus, juk tik todėl, kad nesugeba suaugti).
Bet, Stop! Apmokestinamos juk ne veiklos. O tik pajamos. Įsiklausykite kas keičiama – Gyventojų pajamų mokestis! Mokestis! Turite asociacijas, konfederacijas ir kitokias -acijas. Jose, prašom, diskutuokite, dalinkitės patirtimi, kokios veiklos formos kuriais atvejais jums labiau priimtinos – ribota ar neribota atsakomybė (t. y. jūsų verslo įsipareigojimai atskirti nuo asmeninio turto ar ne), individuali veikla, su partneriu (-iais) ar bendrovė. O gal jūsų pašaukimas – samdomas darbas? Vienu atveju tinkamesnė viena forma, kitu – kita. Rinkitės kas patogiau, pelningiau, arčiau širdies ar piniginės.
Tik kuo čia dėtas gyventojų pajamų mokestis? Gyventojo – jūsų kaip asmens, ginamo Lietuvos policijos, saugomo kariuomenės, valstybės finansuojamose, net ir privačiose mokyklose ugdančio vaikus, gydomo ligonių kasų lėšomis (taip, net privačioms poliklinikoms moka ir Valstybinė ligonių kasa).
Ne, mokestis ne kaip smulkaus verslininko, ne kaip „patentininko“ ar „individualaus veikėjo“. Išvardintos tarnybos ir įstaigos jus aptarnauja neklausdamos jūsų ekonominio statuso, juolab ekonominės veiklos registracijos mokesčių inspekcijoje. Tai gyventojo pajamų mokestis, už kurį gyventojas gauna civilizuotą aplinką (apie ją vėliau).
Čia derėtų ir sustoti. Veiklų skirtumai „ne į temą“. Tačiau, kadangi lobistai persimeta prie veiklų, galima pasvarstyti ir apie jų skirtumus. Net ir samdomi darbai labai skirtingi – politiko, vairuotojo, kasininko, žurnalisto, profesoriaus, baldžiaus etc. Bet į galvą neateina reikalauti mokestinių lengvatų vieniems kitų sąskaita. Paprastai jie moka skirtingo dydžio mokesčius, bet ne dėl skirtingų veiklų, o dėl skirtingo pajamų dydžio, nes mokestis, kartoju, pajamų.
Net ir samdomi darbai labai skirtingi – politiko, vairuotojo, kasininko, žurnalisto, profesoriaus, baldžiaus etc. Bet į galvą neateina reikalauti mokestinių lengvatų vieniems kitų sąskaita.
Apie baldžius dar šiek tiek. Ir „Vilniaus baldų“ samdomas darbininkas neapsaugotas nuo rizikos, nes jei įmonė negaus užsakymo, jis praras darbą lygiai taip pat, kaip ir savarankiškai dirbantis. Jokia įmonė nelaiko darbuotojo ir nemoka jam algos, kai jis nedirba. Planiniai darbai su visom planinėms įmonėm ir „garantuotais darbais" išnyko prieš 33 m. Tik skirtingai nuo individualaus baldininko, kai įmonei pasiseka, darbininko alga nebūtinai didėja, didėja savininkų pelnas. O kai pasiseka savarankiškai dirbančiam, visos papildomos pajamos tik jam, joks darbdavys nepaima to laimėjimo, nes to darbdavio tiesiog nėra.
Rizika ir pelnas visada kartu. Bet štai lobistai priprato, kad pelną gauna jie, o nuostolius padengs valstybė mokesčių lengvatomis. Tai ne verslas – tai korupcija, net jei ji ir globojama kreivo įstatymo.
Apie darbo vietos „susikūrimą“. Samdomas darbuotojas taip pat „susikuria“ darbo vietą, nes jis susikuria savo kompetencijas, jei jų neturės – jokios darbo vietos jis negaus, nors laisvų bus pilna. Savarankiškai dirbančio išlaidos darbo priemonėms iš apmokestinamųjų pajamų yra atimamos, todėl jos nėra apmokestinamos. Apmokestinamos tik vartojimui likusios pajamos, jos nesiskiria nuo samdomojo algos.
Rizika ir pelnas visada kartu. Bet štai lobistai priprato, kad pelną gauna jie, o nuostolius padengs valstybė mokesčių lengvatomis.
Atostoginiai, laisvadieniai etc. Atostoginiai yra 11 mėn. neišmokėtos algos 1/11 dalis, kuri išmokama 12-ą mėnesį. Savarankiškai dirbantis tą gali pasidaryti be darbdavio malonės. Ligos ir kitos išmokos nėra jokia dovana, jos yra nusipirktos už išankstines įmokas „Sodrai“. Beje, didžioji dalis savarankiškai dirbančiųjų jau yra apdrausti ir jiems tos išmokos irgi mokamos. Neapdrausti nedarbo draudimu. Tačiau tai ir įtraukta į reformos paketą.
Daug perteklinio mano teksto, nes suinteresuotiesiems asmenine nauda ir ją ginantiems neva kažkokiais „objektyviais“ argumentais nepakanka aiškaus vieno sakinio – įsidėmėkime, yra ne gyventojų VEIKLŲ mokestis, bet gyventojų PAJAMŲ mokestis. Deja, diskusijose dominuoja dogmos, kurios autoriams atrodo nepajudinamos. Bet ne todėl, kad jos būtų kokie nors amžini ekonominiai dėsningumai, o tik todėl, kad jas pajudinus, pavojus pajudėti iš kišenės ilgesniam nei samdomo darbuotojo eurui.
Juk nevienodos darbo sąlygos ir tarp dviejų dirbančių pagal darbo sutartį (pvz., mokytojos ir stiuardesės), nei pagal individualios veiklos pažymą (pvz., santechniko ir vertėjo). Yra didžiulė profesijų ir veiklų įvairovė. Žmonės renkasi tokias veiklas, kurios jiems patrauklesnės ir stengiasi užsidirbti kuo didesnes PAJAMAS. Tik kuo čia dėtas GYVENTOJŲ PAJAMŲ mokesčio dydis?
Mokesčių vadovėliniai principai yra tokie: a) neteisinga vienodo dydžio pajamas apmokestinti skirtingu procentu; b) teisinga didesnes pajamas apmokestinti didesniu procentu. Apie veiklų skirtumus tie principai nieko nekalba. Ir suprantama kodėl. Apie veiklų skirtumus kalba tie, kas arba neišmano mokesčių, arba išmano, bet nori pateisinti ir išsaugoti neteisingai nustatytus mažesnius mokesčius vienodo arba net didesnio dydžio pajamoms. Tam pasitelkia bet kokius argumentus, tarp jų ir veiklų skirtumų. O jei matote, kad teisininku, psichologu, kirpėju ar santechniku dirbti paprasčiau, saugiau pagal darbo sutartį – dirbkite, kam kankintis individualioje veikloje?
Ir vis dėlto ta paskelbta mokesčių reforma iš dalies nuvilia. Nuvilia dėl to, dėl ko ji nėra kritikuojama.
Pirma, ji ne nekelia tikslo finansiškai sustiprinti valstybę, t. y. papildyti valstybės biudžetą. O tai yra būtina. Vašingtone ant JAV centrinės mokesčius renkančios įstaigos rūmų užrašyta „Mokesčiai yra tai, ką mes mokama civilizuotos visuomenės vardan“. Citata, priskiriama XX a. pradžios JAV Aukščiausiojo Teismo teisėjui Oliveriui Wendellui Holmesui.
Taip, visuomenės civilizacijai, t. y. aukštesnei kultūrai, reikalingi bendri pinigai ir tam juos per mokesčius surenka valstybė. Žmonių ir šalių turtėjimas aplenkia individualių protingų poreikių augimą – per daug valgyti net nesveika, besaikio puošimosi vengiama kaip vidinės tuštybės simbolio, brangioms pramogoms reikia laiko, kurio sąžiningai užsidirbantiems stinga.
Todėl šiuolaikinių civilizacijų ženklai ne pilvas, ne auksinės grandinės ir ne elito buriavimas, bet sveikata, kuo lygesnės kokybiško mokymosi galimybės, aprūpinta senatvė ir panašūs dalykai. Ir tik tada, kai jie ne mažumos privilegija, bet kiekvieno piliečio teisė. Tai pasiekiama tik dėl didelių ir net dėl labai didelių mokesčių. Kito kelio niekas nerado. Deja, bet paskelbtas ilgas sąrašas mokesčių pakeitimų tuo keliu mus nė kiek toliau neveda.
Lietuvos valstybė finansiškai merdi, todėl su civilizaciniais praradimais susiduriame vos išėję iš maximų, t. y. ten, kur reikalingi viešieji pinigai. Švietime, sveikatos ir pensijų srityse vietoje normalaus finansavimo – permanentinės reformos ieškant krištolinio rutulio. Viltys, kad atkūrus Nepriklausomybę po kelerių metų turėsim švedišką gerovės valstybę, gal ir primena buvusį mūsų naivumą, tačiau nebekartojant banalias socialines problemas, ką apie mus sako Lietuvos dangų labdaros pagrindais saugantys net skurdesnių šalių – turkų ar portugalų – naikintuvai?
Lietuvos valstybė finansiškai merdi, todėl su civilizaciniais praradimais susiduriame vos išėję iš maximų, t. y. ten, kur reikalingi viešieji pinigai.
Puiku, kad viena ranka bandoma apkarpyti niekuo nepagrįstas lengvatas ne darbo pajamų apmokestinimo srityje ir tuo kiek prisidėti prie valstybės finansinės galios. Tačiau kita ranka lengvai atiduodama tai, kas jau buvo pasiekta – mažinami mokesčiai labai didelėms algoms – tarp maždaug 8 ir 16 tūkst. eurų per mėnesį. Kodėl? Finansų viceministrės paaiškinimas verčia iš koto – „norime išsaugoti ir pritraukti į Lietuvą talentus“. Talentus? Jeigu talentui svarbu, ar jis nuo devinto tūkst. moka 120, ar mokės 50 eurų (32 proc. tarifą siūloma keisti į 25 proc.), saugokis, Lietuva, nuo tokių talentų.
Ir dar apie dvi aktualijas, kurios ištraukiamos kaip kontrargumentai didinti mokesčius lengvatomis besidžiaugiantiems.
Pirma, ekonomikos augimo stabtelėjimas ir beprasidedantis nuosmukis. Sakoma lėtėjant ekonomikai mokesčių didinimas yra jos stumtelėjimas nuokalnėn. Sakoma ir nes nesivarginama nei argumentuoti, nei leistis į diskusijas. Gyventojų ar verslo papildomas apmokestinimas pagilina krizę, jei valstybės paimami pinigai lieka mokesčių inspekcijos sąskaitoje. Jeigu jie paimami iš dideles pajamas uždirbančių, bet krizės akivaizdoje dėl ateities neapibrėžtumo daugiau taupančių ir valstybės išleidžiami finansuoti viešąsias paslaugas, pinigai įliejami į ekonomiką ir tuo kaip tik švelnina ekonomikos nuosmukį. Ne ekonominio išmanymo požymis matyti tik vieną žingsnį į priekį.
Antra aktualija apie savivaldos politikų „kanceliarines“ išlaidas ir nuostatą „daugiau mokėsime mokesčių – daugiau valdžioje esantys pavogs“. Deja, tenka kaip tik valstybei mokėti daugiau, kad net ir po nuovogių liktų tai, kiek reikia turėti bent pakenčiamas viešąsias paslaugas ir išlikti civilizuota šalimi. Liūdna, bet taip.
