Prieš porą savaičių Nerijus Mačiulis keliose žiniasklaidos priemonėse paskleidė komentarą apie mažas lietuviškas pensijas ir parodė, kad nėra kito priimtino būdo jas reikšmingai padidinti, kaip tik priversti gyventojus taupyti.
Receptas nestebina, nes populiarusis Lietuvos žiniasklaidoje ekonomistas yra „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas. „Swedbank“ įmonių grupė turi apie 40 proc. II pakopos pensijų rinkos. Jeigu tokie komentarai tikrai paskatintų politikus įvesti privaloma kaupimą, pagal dabartinį rinkos pasidalijimą, tikėtina, dar apie 200 tūkst. žmonių galėtų tapti „Swedbank“ verslo grupės klientais.
Taip pat skaitykite
Net jeigu politikai ir nesiims prievartos, pastangos nenueis veltui, nes vien tokiais paraginimais galima tikėtis dalį žmonių palenkti kreiptis į pensijų fondų valdytojus. Pristatant autorių dar kartą primenamas ir „Swedbank“, kurio įmonė paslaugiai padeda spręsti kitaip, neva, neišsprendžiamą mažų pensijų problemą.
Taigi, korporatyvinis interesas įrodyti, kad žmones senatvėje gelbės tik individualus jų pačių kaupimas, suprantamas. Nenuostabu, kad tokie receptai nuosekliai platinami žiniasklaidoje. Nesunku suprasti ir redaktorių interesą. Temos apie finansus skaitytojams aktualios, o žurnalistams vienos sudėtingesnių. Patogu iš profesionalų gauti turinį mainais už jiems suteiktą formaliai nepripažįstamos reklamos plotą. Win win – abipusės laimi. Deja, pralaimi skaitytojas – būsimas ir esamas pensininkas. Jis maitinamas nekritiškai pateikiamu turiniu, dėl kurio jo interesai nukenčia, nes kažkas juk galiausiai tas korporatyvines naudas apmoka.
Štai, kitas savaitės senumo pavyzdys. Balandžio 6 d. naujienų agentūros paskelbė, kad pirmą šių metų ketvirtį pensijų fondai uždirbo vidutinę 4,1 proc. grąžą. Ta proga žiniasklaidos priemonės išplatino Lietuvos investicinių ir pensijų fondų asociacijos, o kartu ir „Swedbank“ investicijų valdymo įmonės vadovo Tado Gudaičio komentarą: „Džiugu, kad pavyksta uždirbti grąžą ir kad gyventojai turi sukaupę daugiau lėšų, nei turėjo praėjusių metų pabaigoje.“ Žinoma, pridėti, kad gyventojai turėjo mažiau lėšų nei praėjusių metų pradžioje, būtų neapdairu.
Ar turi prasmę trijų mėnesių pensijų kaupimo rezultatai, kad jie būtų per visus kanalus platinami? Atsakymas buvo prieš kelis mėnesius, bet toks, koks buvo tuomet patogus: „Norisi prisiminti tą klasikinę frazę, kad pensijų kaupimas nėra sprintas. Tai maratonas“, – žiniasklaidoje teigė T. Gudaitis sausio 5 d., kai buvo paskelbti ne trijų mėnesių, bet visų 2022 m., tačiau neigiami pensijų turto investavimo rezultatai.
Nestebina ir tie T. Gudaičio komentarai. Stebina žurnalistų neišrankumas, kai jais maitinami tiek būsimi pensininkai, tiek politikai, kurių rankose sprendimai. Tie sprendimai formuojami tokiomis „žiniomis“ ir nenuostabu, kad yra blogi.
Bet grįžkime prie rimtesnio teksto. Kas gi negerai su tuo N. Mačiulio komentaru, jei į jį žiūrime ne kaip į reklamą, bet skaitome kritiškai? Deja, yra ir faktinės, ir loginės klaidos. Parodoma, kad vidutinės lietuviškos pensijos santykis su vidutine alga labai mažas. Kartu teigiama, kad tą santykį pagerinti nėra galimybės labiau apmokestinant algas, nes jos Lietuvoje, neva, ir taip apmokestintos labiau nei kitose šalyse.
Pirmiausia apie logiką. Turime trupmeną, skaitiklyje mažos pensijos, vardiklyje – daugiau kaip dukart didesnės algos. Sprendimas, nepasiklystant dviejų skaičių labirinte, elementarus – mokesčiu sumažiname vardiklį (algą) ir paimtus eurus pridedame prie skaitiklio (pensijos). Galime pasiekti kokį pageidautiną santykį.
Su faktais irgi nelabai tikslu. Lietuvoje mokesčių našta algoms ne didelė, bet vidutiniška, t. y. mokesčiai sudaro 36,9 proc. darbo samdymo išlaidų ir tai yra 18-a vieta tarp 37 EBPO šalių. Ši organizacija tai yra paskelbusi 2021 m. leidinyje „Taxing Wages“. Tuo tarpu didelės algos Lietuvoje apmokestintos net gerokai mažiau nei daugumoje kitų šalių. Tik penkiose iš ES šalių ribinis pajamų mokesčio tarifas mažesnis už lietuviškus 32 proc., kurie taikomi tik ypač didelių algų viršūnėlei. Daugumoje šalių tas tarifas – virš 40 proc., o dešimtyje – net virš 50 proc. (tai skelbia organizacija Tax Foundation). Ir taikomas ne virš 5 vidutinių algų, o virš 2–3.
Dar daugiau, kodėl pensijų didinimo šaltiniu N. Mačiulis mato tik algas? Lietuvoje apie pusę išlaidų pensijoms padengiamos iš valstybės biudžeto, į kurį surenkami kuo įvairiausi mokesčiai. Ir jokia naujiena, kad jų Lietuvoje surenkama, o kartu ir sumokama labai mažai. Visai neseniai Pasaulio bankas pabaksnojo pirštu į gyventojų pajamų, įmonių pelno ir socialinio draudimo įmokų atotrūkį nuo ES vidurkio. Sumokame 4,5 proc. nuo BVP mažiau nei ES vidurkis. Tai 3 mlrd. eurų.
Nebegudraukime, sumokėkime juos mokesčiais valstybei ir tai bus papildomai po 315 eurų prie dabartinės vidutinės 540 eurų pensijos kiekvienam iš maždaug 800 tūkst. pensininkų. Bus pasiekta tai, kas, neva, Lietuvai neįmanoma, t. y. 70 proc. neto algos dydžio pensija.
Nebegudraukime, sumokėkime juos mokesčiais valstybei ir tai bus papildomai po 315 eurų prie dabartinės vidutinės 540 eurų pensijos kiekvienam iš maždaug 800 tūkst. pensininkų.
Deja, tokį receptą N. Mačiulis atmeta, išeitį mato tik kaupiant privačiai. Tačiau kuo kaupimas yra pranašesnis už papildomus mokesčius darbingai kartai, jeigu rūpinamasi, kad pensijų finansavimas nemažintų iš algų gyvenančiųjų gerovės? Koks skirtumas, ar dabartiniai 4,5 proc. vidutinės algos (apie 80 eurų) sumoka į II pakopą, ar sumokėtų valstybei finansuoti dabartinėms pensijoms? Vis tiek ta dalimi mažėja dirbančiųjų vartojimo galimybės.
Pensininkų gerovės požiūriu skirtumas yra esminis. Raginimu individualiai kaupti mažų pensijų problemos sprendimas nukeliamas dar 30–40 m., laikui, kai kaupiantieji pasens. Taigi dar dvi pensininkų kartos pasmerkiamos skurdui. O skaičiuojant nuo Nepriklausomybės paskelbimo, Lietuva net per 70 m. taip ir nesugebės susitvarkyti? Padėties pateisinimui, žinoma, yra demografinis argumentas – visuomenė sensta ir ateityje bus dar blogiau. Taigi, mokėkite, kaupkite ir tylėkite.
Raginimu individualiai kaupti mažų pensijų problemos sprendimas nukeliamas dar 30–40 m., laikui, kai kaupiantieji pasens. Taigi dar dvi pensininkų kartos pasmerkiamos skurdui.
Dauguma Europos šalių, būtent daugiausia tokių, kuriose kaip tik mažiau kaupiama, o daugiau pasikliaujama „Sodros“ modelio pensijų sistemomis, nuo pirmųjų pokario dešimtmečių senatvė nebesiasocijuoja su skurdu. Ir vėl nėra tikslus N. Mačiulis, teigdamas, kad ten pageidautinas vidutinės pensijos ir vidutinės algos santykis pasiektas tik dėl papildomo privataus kaupimo. Anaiptol. Yra įvairiai ir tai nulemta atskirų šalių istorinių aplinkybių.
Daugiau kaip prieš šimtą metų Britanijoje ir Skandinavijoje socialinė politika orientavosi į minimalistinę gerovės valstybę. Pensijomis nebuvo siekiama išsaugoti darbingu laikotarpiu buvusį gyvenimo lygį, bet tik apsaugoti nuo skurdo. Todėl jos buvo mokamos visiems, nepriklausomai nuo to, ar asmuo buvo dirbęs, ar ne, juo labiau nebuvo atsižvelgiama į buvusį atlyginimą, mokama iš valstybių biudžetų.
Įmokomis finansuojamo socialinio draudimo nebuvo. Suprantama, kad daugiau uždirbusiųjų tokios pensijos netenkino, todėl darbdaviai – kaip dabar suprantamą darbuotojų lojalumo programą – pirmiausia taikė papildomas privačias pensijas. Taip atsirado ir išplito darbdavių organizuojama II pensijų pakopa. Tikrai mažai kuo panaši į mūsiškę ir tikrai net minties nebuvo, kad ja būtų sprendžiama kokia nors demografinė problema, už kurią raginimas kaupti parduodamas pas mus.
Vėliau papildomai tose šalyse buvo kuriamos ir socialinio draudimo, t. y. nuo buvusios algos priklausomos viešosios pensijos, ir plečiamos II pakopos darbdavių organizuotos schemos. Pavyzdžiui, Danijoje apie 1970 m. profsąjungos išsireikalavo iš darbdavių, kad šie nebediskriminuotų mažiau kvalifikuotų darbuotojų, t. y. į kolektyvines sutartis įtraukė sąlygą sponsoriuoti ne tik darbininkų aristokratijos pensijas (tą darbdaviai ir patys darė siekdami pririšti darbuotojus), bet visų, net ir nekvalifikuotų. Taip kaupiamosios pensijos tapo visuotinos ir privalomos atskiram darbdaviui bei atskiram darbuotojui, bet ne pagal įstatymą, o pagal jų tarpusavio kolektyvinę sutartį. Lietuvoje tokia tvarka perpasakojama ir kaip įstatyminio privalomumo, ir kaip kovos su demografine krize pavyzdys, nors nebuvo nei vieno, nei kito.
Taigi, nors šiaurės šalys pradėjo panašiai kaip ir Britanija, pokaryje anglosaksų ir Šiaurės Europos keliai išsiskyrė, pastarojoje socialdemokratams išplėtojus dosnią gerovės valstybę. Dabar, nors ir abiejuose regionuose reikšmingą pajamų senatvėje dalį sudaro privačios pensijos, pensininkų padėtis iš esmės skiriasi. Anglosaksų šalyse tarp pensininkų skurdas daug labiau paplitęs nei tarp darbingos kartos. Šiaurės šalyse – ne.
Tuo tarpu kontinentinės Europos šalys, iš karto XIX a. pabaigoje–XX d. pradžioje pasirinkusios vokiškąjį pensijų modelį, turėjo tikslą ne tik paremti skurstančius senatvėje, bet ir išsaugoti jų darbingo amžiaus metu susiklosčiusį gyvenimo lygį. Ten pensijos iš karto modeliuotos pasiekti atitinkamą buvusios algos pakeitimo lygį. Todėl ir privačios pensijos daug mažiau paplitusios. Kaip skelbia EBPO savo leidiniuose Pensions at a Glance, dabartinių pensininkų pajamose pensijos iš valstybės sudaro 70–80 proc. visų pajamų, tik po 5–15 proc. yra pajamos iš privačių fondų, likusi dalis – dirbančių pensininkų algos. Tai Austrija, Belgija, Prancūzija, Vokietija, Pietų Europos ir Višegrado šalys. Jose visose pensininkai skursta rečiau nei darbingo amžiaus žmonės.
Teisus R. Kuodis sakydamas, kad mūsų dirbančioji karta tiesiog apvagia savo tėvų kartą keliais milijardais. Čia ir yra atsakymas, kodėl Lietuvoje pensijos mažos ir ką reikia daryti.
Taigi, ne pensijų modelis svarbu, kokio dydžio bus pensijos, bet joms skiriamų lėšų sumos. Teisus R. Kuodis sakydamas, kad mūsų dirbančioji karta tiesiog apvagia savo tėvų kartą keliais milijardais. Čia ir yra atsakymas, kodėl Lietuvoje pensijos mažos ir ką reikia daryti. Kokias kanalais pinigai bebūtų kreipiami pensininkams – per „sodras“ ar kaupiamąsias sistemas – yra antraeilis dalykas. Mes jau turime vokišką, ne anglosaksišką ir ne skandinavišką modelį. Ar galime dar dešimtmečius laukti jį keisdami, kol sukaupsime bent kiek reikšmingo dydžio privačias pensijas kiekvienam?
Suprantama, kad viešpatauja stiprios skandinaviško finansų verslo grupės, joms naudinga ir iš tos nelemtos Lietuvos pensininkų skurdo bylos dar dešimtmečius darytis pelnus. Tačiau ir lietuviai, ir ne tik dirbantys toms grupėms, o ir visai nedirbantys, taip pat turi interesus. Reikia ir jiems atstovauti.
Tikrai nepamenu, kad žurnalistai, norėdami prisidėti prie gyventojų sveikos mitybos įpročių formavimo, prie gyventojų ilgaamžiškumo ir darbingumo senatvėje stiprinimo (o tai ypač reikšminga pensijų sistemai) skleistų ne gydytojų, dietologų, bet, pavyzdžiui, Lietuvos ūkininkų sąjungos prezidento ar Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos vadovo, tų organizacijų ekonomistų komentarus. Tikrai keistas dvilypumas bado akis.
