Į akiratį pateko vienos Kinijos žinovės paskvilis: „Rusų klasiką – lauk, tegyvuoja liumpenproletariatas!“ (delfi.lt). Ji rusofobija ir rusų kultūros atšaukimu kaltina Lietuvos kultūros atstovus, kurie kritikuoja koncertuojančius ar kitaip Baltarusijoje ir Rusijoje bendraujančius su kolegomis. Patikslinta, kad pacifistė yra ir budistė.
Pacifizmas čia lyg ir šalutinė tema, bet iliustruojanti pagrindinę komentaro mintį. Mat ir pacifizmo argumentas naudojamas menamos rusofobijos kritikai. (Kažkoks suktas tas vietinių požiūris į pacifizmą, turiu pasakyti. Ar reikia tikro pacifisto pavyzdžio? Štai, Mariupolio angelė, paramedikė Tara, kuri gelbėjo ir ukrainiečių, ir fašistinės Rusijos karius. Kai pateko į banditų su karinėmis Rusijos uniformomis nelaisvę, nors šie žinojo apie pagalbą ir jų kariams, ją kankino, vertė atsisakyti proukrainietiškų pažiūrų. Tačiau viena pacifizmo formų – atsisakyti fizinės prievartos politiniams, ekonominiams ar socialiniams tikslams siekti, nereiškia, kad Tara nematė skirtumo tarp moralumo ir amoralumo. Tara nemano, kad abi pusės kaltos, tad nuo karo reikia atsiriboti. O, atsiribojus, siurbčiojant caffe latte kokioje Šanchajaus ar Vilniaus kavinėje, postringauti apie pacifizmo svarbą bei politikos atskyrimą nuo kultūros. Tai toks standartinis, naudingų idiotų bei amoralių verslininkų, apsimetus humanistais, argumentas.)
Kas be ko, kaip ir rašau, gan primityviai primenama, kad kultūra nėra politika. Tikrai? Pažiūrėkime: gegužės 11-ą dieną Vilniuje koncertuos žinomas RuSSijos liberalas Viktoras Šenderovičius, pagal putiniškas taisykles prisistatantis užsienio agentu. Štai šio liberalo ir antiputinisto pareiškimas viename interviu neva antiputiniškoje Rusijos TV laidoje: „Su ukrainiečiais esame partneriai iki pirmo posūkio, iki Ukrainos pergalės. Tačiau, vis dėlto [Rusija] – mūsų šalis, ir vaikinai – mūsų... Taip, apgauti, nelaimingi, taip, kartais net žmogžudžiai, bet tai mūsų vaikinai. Noriu, kad Rusija būtų, o dėl Ukrainos neužtikrinu. Daugelis ukrainiečių nori, kad Rusijos nebūtų su Tolstojumi ir Puškinu... Suprantu emocijas, bet neteisinu nacistinių išsiliejimų, esą visi rusai vienodi, o Rusijos neturi būti.“
Kaip suprasti žmogų, kai patogu, apsimetantį žydu, vieną akimirką pateisinantį senelės neapykantą visiems vokiečiams, o jau kitą akimirką reikalaujantį skirti blogus rusus nuo gerų, tuojau pat liejantį ašaras dėl „vargšų, apgautų, nelaimingų vaikinų, nors kartais ir žmogžudžių“, pabrėžiantį, kad šie vis dėlto yra „mūsų vaikinai“? Ar tai rusofobija, jei už šį pareiškimą būtų uždrausta pasirodyti Vilniuje? (žr. Ukrainos totorių žurnalisto Aydero İzzet oğlu Mujdabayevo įrašą).
Kaip suprasti žmogų, kai patogu, apsimetantį žydu, vieną akimirką pateisinantį senelės neapykantą visiems vokiečiams, o jau kitą akimirką reikalaujantį skirti blogus rusus nuo gerų, tuojau pat liejantį ašaras dėl „vargšų, apgautų, nelaimingų vaikinų, nors kartais ir žmogžudžių“, pabrėžiantį, kad šie vis dėlto yra „mūsų vaikinai“?
Toliau: nuo RuSSijos karo prieš Ukrainą pradžios, Vakaruose nuosekliai platinama žinia „atšliaužia rusiškos kultūros nekenčiantis leftistinis baubas“. Kodėl tik leftistinis, neaišku. Svarbiausias, tačiau vienas klausimas: ar „demokratijos gynėjai“ bei „pacifistai“ nemato, ką fašistinė Rusija išdarinėja Ukrainoje?
Tą patį klausimą, beje, galima kelti sporto organizacijoms, aiškinančioms, kad sportas nėra politika, todėl Rusijos ir Baltarusijos sportininkams negalima drausti dalyvauti olimpinėse ir kitokiose sporto žaidynėse. Tikrai? Diktatūrų dalyvavimas sporto renginiuose tik vienam kitam politiniam kaliniui Vakaruose atvėrė duris į laisvę (tuojau areštavus kitą), neišgelbėjo ant stulpo kariamo homoseksualaus asmens, nesustabdė genocido ir nenutraukė karo.
Tokia padėtis – silpnoji Vakarų demokratijų vieta, leidžianti diktatūroms naudotis apsimetusiais pacifistais ir panašiais politikais, vis tikinčiais, kad žudiką Putiną prie derybų stalo galima pasodinti nesutriuškinus jo banditų armados Ukrainoje. Šie tiražuoja šūkį: „Negalima canselinti (angl. cancel culture – atšaukimo kultūra) rusų kultūros, nes skatinama rusofobija!“ Tuojau stereotipiškai priduriama, kad Fiodoras Dostojevskis ir visa rusų rašytojų, muzikų plejada gyvavo, kūrė ir rašė dar caristinės Rusijos imperijos laikais.
Tikra tiesa, bet ar ne ši to meto imperija ėmėsi atšaukimo kultūros, kai draudė lietuvių kalbą ir literatūrą? Negi tais laikais Rusijoje veisėsi leftistai ir liberastai? Tikrai nežinojau. O sovietų laikais okupuotų Baltijos valstybių žmonėms rusų kalba ir sovietinė rusų kultūra buvo brukama prievarta, ar viskas su tuo gerai? Bet kam žiūrėti taip toli, kai rusų fašistai šiandien, visiems matant, naikina Ukrainos kultūrą – degina knygas ukrainiečių kalba, bombarduoja muziejus, okupuotose teritorijose verčia vaikus mokytis rusų kalbos, nebūtomis istorijomis apie kultūringą motiną Rusiją plauna smegenis. Štai jums cancel culture – napalmu, baltuoju fosforu ir neperkeltine prasme.
Į temą: Izraelio atvejis Vokietijos kultūros kontekste. Paskelbus Izraelio valstybės atkūrimą, nebegroti Adolfo Hitlerio numylėtinio, kompozitoriaus bei antisemito Richardo Wagnerio kūriniai. „Pacifistai“ tuojau puolė kritikuoti, teisinti: vis dėlto kompozitorius kūrė gražiausias operas, mirė dar gerokai prieš A. Hitleriui ateinat į valdžią, o ir ne visi vokiečiai blogi. Žiūrėk, nacių laikais buvo ir gerų vokiečių, jie nekalti. Kaip panašiems fašistinės Rusijos supratėjams paaiškinti apie Holokausto esmę ir pasekmes žydų tautai? Informacijos dėlei: Izraelyje R. Wagnerio muzika vėl pradėta groti 2011 metais.
Bet kam žiūrėti taip toli, kai rusų fašistai šiandien, visiems matant, naikina Ukrainos kultūrą – degina knygas ukrainiečių kalba, bombarduoja muziejus, okupuotose teritorijose verčia vaikus mokytis rusų kalbos, nebūtomis istorijomis apie kultūringą motiną Rusiją plauna smegenis. Štai jums cancel culture – napalmu, baltuoju fosforu ir neperkeltine prasme.
Ką šiuo pavyzdžiu noriu pasakyti? Štai ką: anglų kalba yra terminas time out – padaryti pertrauką. Ar neaišku – kol fašistinė Rusijos valstybė naikina ukrainiečių tautą, miestus, kultūrines vertybes, kas minutę vykdo nusikaltimus žmoniškumui, būtų nežmoniška lyg niekur nieko toliau propaguoti rusų kultūrą, jos kūrėjus, nesvarbu, kokiame amžiuje kūrė?
Laikas fašistinės Rusijos neišprovokuoto žiauraus karo prieš Ukrainą kontekste padaryti time out plačiai propaguojamai fašistinės Rusijos valstybės rusų kultūrai, kai Vakaruose nuosekliai kartojama, kad kultūra nėra politika. Šiame kontekste nuo kritikos ginami kai kurie Lietuvos kultūros veikėjai, besilankantys Baltarusijoje ir Rusijoje, šiandien rodo visišką moralinį aklumą, kurio nepateisina jokia pacifizmo forma.
Ar neaišku – kol fašistinė Rusijos valstybė naikina ukrainiečių tautą, miestus, kultūrines vertybes, kas minutę vykdo nusikaltimus žmoniškumui, būtų nežmoniška lyg niekur nieko toliau propaguoti rusų kultūrą, jos kūrėjus, nesvarbu, kokiame amžiuje kūrė?
Be to, noriu pabrėžti: nekalbu apie rusų kalbą, ne kalbos kaltė, kaip, kieno ir kokiu tikslu ji vartojama. Nekalbu apie rusų bendruomenių (Lietuvos piliečių) teisę rūpintis kultūra, nieko bendra neturinčia su fašistinės Rusijos paistalais, istorijos iškraipymu. Komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas, jei būtų nestabdomas, dėl politinio populizmo galimai pasiūlytų visus Lietuvos rusus ir baltarusius uždaryti į koncentracijos stovyklas, kaip su amerikiečiais japonais per Antrąjį pasaulinį karą pasielgė JAV.
Deja, suprantama šiuo metu vyraujanti natūrali atmetimo reakcija viskam, kas rusiška. Atleiskite, bet nenoriu matyti nei rusiško kino režisierių, nei rusų dramaturgų, alpstančių nuo putinizmo arba tylinčių lyg žuvys, o tuo pat metu, lyg niekur nieko, kūriniuose besigilinančių į tamsiausius žmogiškosios antimoralės klodus. Todėl ir atmetama. Nepritariu aklam atmetimui, nedera su vandeniu išmesti ir kūdikio, bet reikia suprasti, kad ši reakcija neturi nieko bendra su rusofobija. Atmetimo reakciją sukėlė Kremliaus banditų pradėtas karas prieš civilizuotą demokratinį pasaulį.
Nepateisinamas barbariškas karas Rusijai ir rusams niekaip nenaudingas, jis savižudiškas jų kultūrai arba tam, kas iš jos dar liko. Kuo greičiau fašistinė Rusija bus sutriuškinta Ukrainoje, pakels baltą kapituliacijos vėliavą, tuo greičiau baigsis motyvuotas rusų kultūros atmetimas. Telieka tikėtis, kad kita Rusija (analogiškai pagal pokarinę, 1945 metais pralaimėjusią fašistinę Vokietiją) suvoks tragiškas fašistinės politikos pasekmes, sumokės milijardines reparacijas, time out baigsis ir niekam nebekils minties boikotuoti rusų kultūros.
