Ukraina kariauja prieš Rusiją, dalis Lietuvos – savo vidaus karus. Vieni tikina, kad žurnalistikos studentams dėstančios docentės palankumas televizijos kanalui, kuris skleidžia sąmokslo teorijas, yra žodžio laisvė. Kiti, gindamiesi ir gindami ateities žurnalistikos Lietuvoje kokybę, bando įrodyti, kad kompetencijos reikalavimas iš universiteto dėstytojos nėra mobingas. Antrieji kaunasi už studentų protus ir profesijos prestižą, pirmieji sako – ne viskas čia taip vienareikšmiška ir iš universiteto bendrijos laisvės nevalia atimti.
Bet būna pasaulyje dalykų, kai iš tiesų nebėra jokių kitų spalvų, tik dvi. Jungtinių Valstijų atsargos karininkas Danas Hamptonas jaunesnysis, tarnavęs Persijos įlankos, Kosovo ir Irako karuose, sako, kad Ukrainai vertėtų samdyti patyrusius naikintuvų pilotus užsienyje taip neprarandant laiko, kol bus paruošti savi.
Geriausiu F-16 pilotu Jungtinėse valstijose laikomas D. Hamptonas sakė, kad jis ir pats su kitais patyrusiais karo lakūnais yra pasirengę kovoti Ukrainos pusėje.
„Ukraina kaunasi su Rusija. Nėra abejonių, kad tai juoda-balta konfliktas. Čia nėra klausimo, kas kaltas, o kas teisus“, – sakė D. Hamptonas šią savaitę interviu Amerikos balsui.
Karo lakūnui atsargoje užteko kelių žodžių, kuriais jis tiksliai nusakė esmę. Atimtų gyvybių ir sugriautų gyvenimų mėsmalėje nėra vietos atspalviams ir laiko aiškinimui, kad ne viskas joje vienareikšmiška. Vienareikšmiška yra tai, kad Rusijai pradėjus karą kiekviena diena kainuoja Ukrainos netektis ne tiktai šiandien, bet ir ilgus metus ateityje.
Tūkstančių Ukrainos našlių ir našlaičių skausmą. Tūkstančių sužalotųjų kančias. Potrauminio sindromo sukeltas savižudybes ir iš normalaus gyvenimo ilgam išjungiančias depresijas. Nuolatinį gyvenimą su vaistais. Naktimis persekiojančiais košmarais ir panikos atakų dienomis. Lėktuvų ir fejerverkų, pagaliau, stipresnio durų trenksmo baime.
Jeigu yra to nesuprantančių, kiekvienas būdas man atrodo geras tam priminti. Išvilkti į nutvilkančią dienos šviesą bandančius balta paversti juoda, arba rožine – iki rudumo sukrešėjusį mirusiųjų kraują, iki juodumo nušalusius karių pirštus.
Dėl to man tinka ir farsas, kurio imasi į parlamentą atėjęs komikas. Juolab, tai, ką Seimo balkone padarė Olegas Šurajevas, nėra didesnis farsas už tai, kad kovoje už laisvę savo žmonių netekusios Lietuvos parlamente turim politikų, kurie pažodžiui kartoja Kremliaus legendas. Gėda ir liūdesys yra tokie politikai, o ne dėmesį jų veidmainystę drastišku būdu atkreipęs komikas.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
