Naujųjų metų naktį vienas Ukrainos kariškis pasakojo apie žuvusį savo kareivį. Pasakojo, kaip likę gyvi draugai ėjo ieškoti kūno. Pamatė iš plytų ir nuolaužų krūvos kyšantį batą, pagalvojo – bent tiek gerai, kad greitai radom. Nebuvo greitai, nes būrio draugai toje vietoje rado tik koją. Kitas kūno dalis surinko iš kitur.
Vadas po to turėjo pasakyti žuvusiojo savo kario šeimai, kad jis į namus jau niekad nepareis, nes žuvo juos gindamas.
Lietuvoje tuo tarpu kelia galvas įvairaus plauko aktyvistai, kurie, kaip pagal komandą, reiškia susirūpinimą, ar ne per daug šalyje Ukrainos vėliavų, paramos Ukrainai ir pačių ukrainiečių. Vaikų, žmonų ir senų tėvų, tų, kurie kasdieną pasirengę žūti už savo šeimų ir savo valstybės laisvę.
Nekalbu apie tuos, kas vengia prievolės ir renkasi nuo jos pabėgti. Karas nė vieno nepadaro nei geresniu, nei blogesniu, jis tiktai labiau viską paryškina, ir pasipiktinimas, kad Ukrainai reiškiama per daug paramos, yra vienas iš to patvirtinimų.
Šmeižto ir menkinimo srutos taškomos ir ant žinomų ir aktyvių Lietuvos žmonių, kurie labiausiai žinomi dėl paramos Ukrainos žmonėms telkimo ir teikimo. Šitoje srovėje reiškiasi ne tiktai niekur niekada neišrenkamos politinės paraštės, bet ir parlamentinių partijų atstovai – esą, tiktai keldami pagrįstus klausimus, o iš tikrųjų švaistydamiesi kaltinimais be menkiausio pagrindo.
Taip norisi pasiųsti juos visus kur nors. Nebūtinai paskui rusų laivą, daug veiksmingiau būtų į Ukrainą, yra daug variantų. Pabūti dalinyje, kai salėj susirinkę šimtas vyrų ir beveik visi jie kosti, bet nė vienas jų neturi galimybės atsikratyti viruso taip, kaip daro žmonės taikoje – gulėdami šiltose šiltų namų lovose ir litrais plempdami arbatą su medumi. Iš fronto jie atitraukti dėl nuostolių, kas reiškia – daug žuvusių ir sužeistų.
Pasiųsti į Chersono priemiestį, kuriame Rusijos artilerija naikina žmonių namus vieną po kito, kur ji šaudo į avarinę tarnybą, atlėkusią tvarkyti dujų nuotėkio. Į bet kokį kaimą, kuriame nebėra gyventojų, nes kaime nebėra įmanoma gyventi. Arba pas tėvus dvidešimt trejų metų vaikino, kuris savanoriu gruodžio šeštą išėjo į frontą ir niekas apie jį nieko nebežino nuo gruodžio septynioliktos. Tėvai keliauja pafronte ir ieško, kas jį matė.
Dar galima Kremliaus legendas kartojančius veikėjus pasiųsti į susprogdintų namų griuvėsius. Kol juose ieško pražudytų vaikų, galėtų pasakoti, kaip ukrainiečiams Lietuvoje skiriama per daug dėmesio. Išgirstų tai, ką jie tikrai verti išgirsti, tik mes čia dėl vargu, ar reikalingo tokia proga mandagumo jiems tiesiai šviesiai nepasakom.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
