Vilniaus miesto administracijos direktoriaus Adomo Bužinsko kabinete ir namuose atliktos kratos.
Apie tai ketvirtadienį socialiniame tinkle „Facebook“ pranešė pats A. Bužinskas.
„Šiandien policijos pareigūnai mano namuose ir kabinete atliko kratą. Pirminėmis žiniomis – nes neatvykau į policijos apklausą dėl tolimesnio gatvių standarto naudojimo. Tačiau įdomiausia, kad šaukimo į apklausą negavau“, – teigia jis.
BNS žiniomis, kratą atliko Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos 2-asis skyrius, ikiteisminis tyrimas atliekamas pagal du baudžiamojo kodekso straipsnius – dėl piktnaudžiavimo ir tarnybos pareigų neatlikimo.
Krata buvo atlikta ir A. Bužinskui priklausančiame automobilyje, tačiau jame nieko nerasta.
Vilniaus apskrities policijos atstovė Julija Samorokovskaja BNS sakė, kad įtarimai A. Bužinskui nepareikšti. Ikiteisminiam tyrimui vadovauja Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras.
Apie kratas A. Bužinsko kabinete Vilniaus savivaldybės atstovai LRT kol kas dar nepatvirtino.
Pats A. Bužinskas rašo, kad šiuo metu atostogauja ir yra išvykęs į Ispaniją.
„Šiuo metu esu atostogose – išvykęs su Vilniaus Rytu parsivežti Čempionų lygos taurės, todėl apie patikrą sužinojau iš žmonos ir kolegų, patys aiškinamės, kas įvyko“, – teigia jis.
Anot A. Bužinsko, krata susijusi su prieš penkerius metus Vilniaus miesto savivaldybės pasitvirtintu gatvių standartu, tuo metu jis ėjo administracijos direktoriaus pavaduotojo pareigas ir pavaduodamas tuometę vadovybę, pasirašė šį dokumentą.
„2024 metais teismas šias gaires pripažino neįsigaliojusiomis. Administracija buvo apie šį sprendimą informuota. Teisėsaugai atlikus tyrimą ir nustačius, kad gatvių standartą pavieniai darbuotojai vis dar taikė, kolegas informavome pakartotinai. (...) Manėme, kad čia klausimas ir užsidarė“, – nurodė jis.
Administracijos direktorius teigia šaukimo į apklausą negavęs, tačiau iš jo namų buvo paimta planšetė.
„Su kolegomis išpurtėme mano asmeninį, darbinį elektroninį paštą, fizines pašto dėžutes, tačiau kvietimo į apklausą nei elektroniniame pašte, nei popieriniu formatu neradome. Skambučių, kviečiančių į apklausą, irgi negavau. Į apklausą tikrai būčiau atvykęs ir be kratos. Šiuo metu esu atostogose – išvykęs su Vilniaus „Rytu“ parsivežti Čempionų lygos taurės, todėl apie patikrą sužinojau iš žmonos ir kolegų, patys aiškinamės, kas įvyko“, – rašė jis.
„Mano žiniomis, iš namų buvo paimta tik mano močiutės Vilhelminos planšetė su jos ir jos draugių nuotraukomis. Tai apibendrinant – gerbiu pareigūnų darbą ir noriu padėkoti už profesionalumą ir empatiją ne paties maloniausio proceso metu“, – pabrėžė A. Bužinskas.
2024 metų birželį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) nutarė, kad Vilniaus miesto gatvių infrastruktūros standartas laikytinas norminiu teisės aktu, todėl, nepaskelbus jo Teisės aktų registre, jis nėra įsigaliojęs ir negali būti taikomas. Vis dėlto teismas netenkino Vyriausybės atstovo prašymo įpareigoti savivaldybę paskelbti šį aktą registre, nes tai reikštų teismo kišimąsi į teisėkūros proceso klaidų taisymą.
Pasisakė buvęs meras
Buvęs Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius socialiniame tinkle skelbė tikintis, kad tyrimas, koks jis bebūtų, išsiaiškins tai, ką norėjo išsiaiškinti.
„Jei tai tiesa, kad visa tai vyksta dėl Gatvių standarto, tai konstatuoju, kad manęs, kaip jo iniciatoriaus, niekas iš teisėsaugos niekada nieko neklausė.
Priminsiu, kas yra standartas. Tai net ne teisės aktas griežtąja šio žodžio prasme, o gairės – nacionalinių taisyklių perrašymas pritaikant jas Vilniaus kontekstui ten, kur yra pasirinkimas, kaip tas taisykles taikyti. Tai sprendimų skaidrinimo įrankis: kad taisyklės būtų taikomos ne bet kaip, o sistemiškai ir vieningai. Kitaip tariant, atskirų tarnautojų diskrecija konkrečių objektų atveju buvo sumažinta įvedant vieningą miesto politiką“, – dėstė buvęs meras.
R. Šimašius rašė, kad jam neteko matyti, kad kas nors būtų įvardijęs, jog standartas iki jo panaikinimo teisme būtų turinio prasme prieštaravęs teisės normoms. Pasak jo, kliuvo tik tai, kad jis patvirtintas ne Taryboje, o Administracijos lygmenyje.
„Beje, apie šį aspektą: formaliai panaikinus standartą, jis ir jo atariamos temos ir toliau (kaip ir iki standarto nustatymo) de facto tegali būti taikomas administracijos lygmenyje, tik jau ne centralizuotai, nesuvedant statistikos ar atotonka sprendimai taisykles ar ne (taip, kai kur būdavo kad neatitinka ir man būnant meru dėl konkrečios vietos situacijos) o kiekvienam tarnautojui sprendžiant individualiai – paliekant kur kas daugiau diskrecijos.
Į prieš mane buvusio mero raštus prokuratūrai dėl gatvių standarto visada žiūrėjau kaip į tiesiog eilinį, brangų mokesčių mokėtojams politinį populistinį žaidimą. Gatvių standarto tema, kaip ji, kiek matau, rutuliojama insitutucijų mane stebina jau ne tik kaip buvusį merą, bet ir kaip teisės profesorių: ar apskritai miesto administracija gali nustatyti bet kokius standartus ar gaires bet kokioje srityje? Jei negali, tai vargas kūrybingiems ir iniciatyviems viešojo administravimo vadovams, vargas tau, mieste, ir vargas tau, Lietuva“, – rašoma R. Šimašiaus įraše.
Jis tęsė, kad žino, jog kai kam nepatiko, kad išvažiuojant iš kai kurių įstaigų garažų Vilniuje reikia praleisti dviratininkus, arba kad krūmai trukdo nepristandant iš šalutinio kelio į pagrindinį įlėkti. Arba atrodė, kad asfalto juosta turi būti platesnė nei numatyta Lietuvos reglamentuose.
„is dar atsisakau tikėti, kad daro įtaką tyrimams. Beje, šie praktikos pakeitimai (kuriuos, kaip minėjau, Nacionaliniai teisės aktai leidžia) ne tik padidino žalumos, ne tik padidino komforto judėti pėsties.iems, bet ir radikaliai sumažino įskaitinių eismo įvykių skaičių.
Noriu pasveikinti dabartinę savivaldybę, kad vis dar taiko daugelį idėjų: daugiau žalumos vietoje nereikalingo asfalto, žmogiškesnį apšvietimą, juodą stulpų spalvą, dangas. Gaila, kad kai kur atsisakoma drąsesnių sprendimų – man akivaizdžiai matosi, kad vėl vengiama sodinti medžius tarp automobilių eismo juostų ir pėsčiųjų takų“, – rašė R. Šimašius.
