Neseniai LRT.lt pasirodė karštas poleminis Žygimanto Menčenkovo straipsnis, kuriame išreikšta kritikos dėl planų Vilniuje statyti paminklą Vasario 16-osios Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarui, ilgiausiai valdžiusiam Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai. Norisi sureaguoti į kai kurias šio straipsnio mintis ir pratęsti diskusiją.
Nesiekiu pakeisti autoriaus nuomonės, manau, kiekvienas skaitytojas pajėgus susidaryti poziciją. Tačiau tam reikalinga žinoti daugiau informacijos. Nesakau, kad A. Smetona buvo lyderis be priekaištų. Anaiptol. Suprantama, kad pagrindinis diskusijų objektas yra jo antrasis valdymas, laikotarpis nuo 1926 m. gruodžio iki 1940 m. gegužės. 13,5 metų – ilgiausias prezidento valdymo laikotarpis Lietuvos istorijoje. Prieštarų kelia ir jo atėjimas į valdžią po karininkų įvykdyto valstybės perversmo, ir pasitraukimas iš Lietuvos per sovietų okupaciją, taip ir neišreiškus jokio viešo protesto, tiesiog palikus komunistų kėslams ministrą pirmininką Antaną Merkį, turėjusį pavaduoti prezidentą.
Akivaizdu iš Ž. Menčenkovo straipsnio, įtampą kelia ne tik pradžia ir pabaiga, bet ir pats A. Smetonos valdymas. Sutinku, kad kartais vadinamieji „smetoniniai laikai“ dalies visuomenės ir tada, ir po A. Smetonos mirties išeivijoje, ir dabar per daug idealizuojami, tarsi parodomi kaip Lietuvos aukso amžius. Kaip specialistas, parengęs monografiją, disertaciją, dešimtis įvairiausių straipsnių ir paskaitų apie tą įdomų laikmetį, žiūrėčiau į tokius teiginius su šypsena, nes per didelis idealizavimas visada iškraipo realų vaizdą.
Taip pat skaitykite
Kartu neneigčiau, kad tada Lietuva visgi išgyveno didelį progresą ir pakilimą, jei lyginsime su laikotarpiu iki 1918 m. Taigi, Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmetis, tikrai geriausia, kas mums nutiko praeitame amžiuje. Draugai ukrainiečiai istorikai, apsilankę Laikinosios sostinės augimą menančiuose Kauno muziejuose, su baltu pavydu žvelgia į šį laikotarpį ir pasvajoja, kas jei tada būtų pavykę kad ir trumpam įžiebti valstybingumą. Kokia stipri būtų paspirtis ginantis nuo Rusijos agresijos šiais laikais.
Taigi, straipsnyje pastebėjau daugybę perlenkimo ir spalvų sutirštinimo, metančio šešėlį ant to laikmečio. Laikmečio, kuris, pasikartosiu, geriausia, kas mums tada galėjo nutikti. Be Vasario 16-osios Lietuvos kaip pamato dabar mūsų valstybė greičiausiai būtų šalia kenčiančios Ukrainos ir sugniuždytos Baltarusijos. Sugrįžimas į Europos tautų šeimą 1920 m. civilizacijos požiūriu palengvino mūsų grįžimą 1990 m. A. Smetona, žinoma, ne vienintelis, tačiau svarbus šio proceso veikėjas.
Straipsnio autorius pirmiausia iškėlė mintį kalbėti apie A. Smetonos valdymo aukas. Išsikeltas labai ambicingas uždavinys, iškart formuluojamas pagal mintį, kad verta sulyginti su „Sovietų Sąjungos totalitariniu režimu“ ir „fašistinės Vokietijos Holokaustu“. Publicistiniame straipsnyje išties nėra būtinas akademiniams tekstams reikalingas skrupulingumas, tačiau į akis krinta autoriaus nenoras paminėti komunistinės Sovietų Sąjungos (SSRS) režimo prigimties, o Vokietijos režimą vadina fašistiniu. Viena pagrindinių priežasčių, kodėl SSRS režimas buvo toks pražūtingas daugybei žmonių visame pasaulyje, būtent komunistinė šio režimo prigimtis – polinkis į didingas utopijas siekiant pakeisti pasaulį, nesvarbu, jei dėl to tektų pralieti ir kraujo upes, arba, kaip mėgdavo postringauti visų darbininkų užtarėjas, bet iš turtingos šeimos kilęs ir niekada sunkaus darbo nedirbęs Vladimiras Leninas, „mišką kertant skiedros lekia“.
O Vokietijos režimas valdant Adolfui Hitleriui tiksliau žinomas pagal jo partijos pavadinimą – vokiečių nacionalsocialistų darbininkų partija – ne kartą pabrėžiama, kad tai išimtinai vokiečių (taigi, neeksportuojamas į užsienį) judėjimas, siekiantis įtraukti plačius visuomenės sluoksnius, pirmiausia akcentuoti darbininkus. Nereiškia, kad judėjimai, ginantys darbininkų teises, yra nedori, priešingai – įvairiose pasaulio šalyse jų darbas ir dabar padeda mums džiaugtis iš pažiūros savaime suprantamais dalykais – nuo pietų pertraukos iki savaitgalių, – dėl kurių ankstesnės kartos turėjo sunkiai kovoti. Įdomu, kad būtent du didieji žudikiški režimai labai sėkmingai manipuliavo darbininkų vargu ir jų viltimis.
Be abejo, Vokietijos ir SSRS totalitariniai režimai iš esmės skyrėsi tarpusavyje, ne tik buvo panašūs. Vis dėlto Vokietijos režimas 1933–1945 m. buvo panašesnis į sovietiškąjį nei į tipiškus fašistinius režimus, pavyzdžiui, minėtu laiku buvusius Italijos ar Ispanijos valstybėse. Labai skiriasi ir jų aukų skaičius. Tad kur čia vietą turėtų Lietuva? Pabandykime išsiaiškinti. SSRS ir Vokietijos režimai pasižymėjo invazijomis į svetimas šalis, kurios virto žudynių poligonais. Jie drauge sukėlė bene kruviniausią karą ir taip taikingumu nepasižymėjusios žmonijos istorijoje. Dėl skirtingų priežasčių, bet masiškai žudė ir savo piliečius. Minėtų fašistinių režimų, pirmiausia Italijos ir Ispanijos, teroro mastai gerokai menkesni. Ne veltui klasikiniu požiūriu jie ir nevadinami totalitariniais. Be abejo, kitaminčius engė, aukų netrūko, tačiau buvo galimybė išsisukti nuo teroro, net jei to kaina būdavo savo tikrosios nuomonės nuslėpimas ar susilaikymas nuo dalyvavimo visuomeniniame gyvenime. Kaip ten bebūtų, nėra tapati kaina atsidurti dujų kameroje ar ant ledinių Jenisiejaus krantų.
Žydų tautybės žmogus nacionalsocialistinėje Vokietijoje ar bet koks socialiai nepriimtinas („liaudies priešu“ pavadintas) asmuo stalinistinėje SSRS neturėjo galimybės išpirkti kalčių prieš režimą. Jo likimas būdavo nuspręstas ir tik aklos lemties įgeidžiai – daugybė laimingų atsitiktinimų, sutapimų ir sutiktų dorų bei drąsių žmonių – galėjo padėti išvengti visagalio režimo teroro.
Žinoma, sovietinė propaganda daug dešimtmečių kalė kaip pleištą mintį apie neva „fašistinį Smetonos režimą“, nuo kurio SSRS išgelbėjo „tarybinės Lietuvos liaudį“. Tam buvo būtina nuolat Lietuvą laikyti fašistine pagal apibrėžimą ir statyti ne šalia Italijos ar Ispanijos, kurios eilinio piliečio per daug ir negąsdino, bet geriausiai šalia Vokietijos – absoliutaus blogio įsikūnijimo. Prisiminkime, kad karo metais Raudonosios armijos raportuose priešai dažniausiai vadinti tiesiog vokiečiais, ilgainiui neatsitiktinai žudomi lietuvių partizanai įvardinti „lietuviškai vokiškais buržuaziniais nacionalistais“, o juos išnaikinus specialiai paruoštoje literatūroje tiesiai šviesiai – „fašistais“. Žinoma, nei autoriaus tekste, nei kitų pasisakiusių šia tema mintyse nekils pastebėjimas, kad Lietuva esą buvusi tokia nepažangi, kad ją reikėjo „denacifikuoti“.
Šitaip dabartinės Rusijos propagandos mašiną girdėjome kalbant beveik prieš metus ir kiekvienas sveiko proto žmogus, neabejingas nekaltai užpultos Ukrainos žmonių kančioms, supranta, kiek teverta ši propagandinė klejonė. Tokia pati konstrukcija naudota prieš 1940 m. Lietuvą, Latviją, Estiją. Visgi stebina, kad net po tokių akivaizdžių pamokų teksto autorius svarsto:
„Jeigu atidžiau įsižiūrėtume į Smetonos režimo raišką, pastebėtume, jog kai kurias diktatūros praktikas vėliau perėmė SSRS totalitarinis režimas.“
Mintį galima suprasti – toks tokį pakeitė... Aleksandras Solženycinas labai gerai atskleidė, kaip kai kurias neigiamas carinės Rusijos imperijos praktikas – per šimtmečius susiformavusią nepagarbą žmogaus orumui, siekiui jį kontroliuoti, netvarką ir korupciją – sovietinis režimas perkėlė į visai kitą lygį ir šių režimų žiaurumo net negalima lyginti. Caras Nikolajus I, 1831 m. malšinęs Lietuvos ir Lenkijos sukilimą, tikrai nebuvo dorovės įsikūnijimas, bet ir jis apie galimybę steigti kalėjimą Vorkutoje pasakė, kad jei ten negyvena varnos, negyvens ir žmonės.
Kita vertus, revoliuciniu būdu pasaulį sutvarkyti siekę komunistai nesibodėjo čia įkurti vienos žiauriausių koncentracijos stovyklų, kurios pragarą patyrė ir tūkstančiai mūsų tautiečių. Ar reikėjo sovietams įkvėpimo? Gal Vorkutlagą jie pastatė pagal Varnių koncentracijos stovyklos pavyzdį? Įdomu tai, kad nemažai komunistų pogrindininkų tarpukariu kalėjo baisiuosiuose „buržuazinės Lietuvos kalėjimuose“ ir paliko nemažai atsiminimų – kaip vyno išgerdavo, politvalandėles vesdavo ar net savaitgaliais išeidavo namo.
Nukrečia šiurpas pagalvojus, ką turėjo galvoti atsitiktinai tokį tekstą į rankas paėmęs, tarkime, Norilsko pragarą perėjęs politinis kalinys? Pavyzdžiui, noriai apie savo patirtį Varniuose postringavo draugas Boleslovas Baranauskas, įdomu, kad 1940–1941 m., per pirmąją sovietinę okupaciją, ėjęs Šiaulių apygardos NKVD viršininko pareigas, o nuo 1958 m. Lietuvos sovietų socialistinė respublikos archyvinių dokumentų skelbimo redakcijos vyr. redaktorius, žinomas liūdnai pagarsėjusia kompiliacija „Faktai kaltina“. Iš minėto asmens bei kitų jo „draugų“ atsiminimų, galima pastebėti, kad komunistuojantys asmenys čia visai neblogai leido laiką – rasdavo kada raudonomis vėliavomis pamitinguoti, nieko nedirbdavo, žaisdavo šachmatais ir net bandydavo kitaminčiams pravesti politines valandėles. Dažnas iš „fašistinio kalėjimo“ išeidavo tik dar labiau sustiprėjęs ir nusiteikęs toliau vesti nesusipratusią liaudį prieš jos valią į „šviesų komunistinį rytojų“. Sunku įsivaizduoti „draugo“ B. Baranausko idėjos bičiulių kūrinyje GULAG’e, sėdinčius, šachmatais žaidžiančius ir A. Smetoną liaupsinančius jaunalietuvius. Jų dalia buvo nepalyginti sunkesnė.
Sovietinė propaganda daug dešimtmečių kalė kaip pleištą mintį apie neva „fašistinį Smetonos režimą“, nuo kurio SSRS išgelbėjo „tarybinės Lietuvos liaudį“. Tam buvo būtina nuolat Lietuvą laikyti fašistine pagal apibrėžimą ir statyti ne šalia Italijos ar Ispanijos, kurios eilinio piliečio per daug ir negąsdino, bet geriausiai šalia Vokietijos – absoliutaus blogio įsikūnijimo.
Neatsitiktinai, matyt, straipsnis papuoštas 1937 m. nuotrauka, kurioje A. Smetoną sveikina jaunalietuviai. Išties nesinori tapyti perdėtai idealizuojančio, taigi, tikrovės neatitinkančio paveikslo. Išties 1936 m. politiniai judėjimai buvo uždrausti ir „Jaunoji Lietuva“, taigi tautininkų partijos jaunimo organizacija liko vienintelė legali. O nuotraukoje saliutuojantys jaunalietuviai liko bene vienintelė legali jaunimo politinė organizacija. Tai Europos padangei niaukiantis nepuošia vis atsargesnio ir paranojiškesnio tautininkų režimo, taigi, ir prezidento A. Smetonos. Be abejo, tokią paranoją nulėmė ir nuolatinė pučų baimė. 1934 m. radikalesni kariuomenės sluoksniai, matę Vokietiją kaip galimą pavyzdį, siekė nuversti A. Smetoną. Tuometis generalinio štabo viršininkas generolas Petras Kubiliūnas net buvo suimtas ir nuteistas mirties bausme.
Tiesa, A. Smetona patenkino jo malonės prašymą, pakeitė bausmę kalėjimu iki gyvos galvos, o 1937 m. išvis paleido į laisvę. Paskaičius Ž. Menčenkovo svarstymus apie gausybę A. Smetonos aukų, peršasi keista išvada. Koks gi čia nesusipratimas, kad patį „tautos vairininką“ nuversti žadėjęs žmogus po trejų metų išeina į laisvę. Įdomu, kad P. Kubiliūnas savaip galėjo išpildyti svajonę, nes vokiečiai 1941–1944 m. jį paskyrė pirmuoju generaliniu tarėju. Daugelis autoritetingų Lietuvos karininkų šios abejotinos garbės atsisakė ir kolaboranto duonos nesiekė. Smulkmena, bet reikšminga, nes 1939 m. Vokietija siekė Lietuvą įvelti į Antrąjį pasaulinį karą savo pusėje. A. Smetona šios šalies pergale netikėjo ir visaip siekė to išvengti. O puče dalyvavę karininkai toliau kritikavo prezidentą, kaip per minkštą, erzinantį didelį ir galingą kaimyną, atitrūkusį nuo realybės svajotoją.
Grįžtant prie vokiečių temos, ši internautų komentarų mūšį sukėlusi nuotrauka tarsi rodo, kad Lietuvos jaunimas taip saliutavo primindami Vokietijos fiureriui Vokietijos nacionalsocialistinės darbininkų partijos (NSDAP) narių reikštą pagarbą. Tačiau belieka pavartyti daugybės tarpukario organizacijų, kad ir skautų, saliutavimą, ir matysime, kad visi jie saliutuoja gana panašiai. Tiesa, verta atkreipti dėmesį į skirtingas rankų padėtis. Ar ir paaugliai skautai siekė pagerbti A. Hitlerį? Žinoma, ne. Tam tikrą „epochos dvasią“, sutinku, užčiuopti galima, bet tai nėra tapatūs fenomenai.
Sutinku su išsakyta mintimi, kad pagarba „tautos vadui ir vairininkui“, kaip vadintas A. Smetona, dažnai buvo prie pataikavimo ribos, o jis pats ilgainiui prie to priprato. Mes, lietuviai, ir kitos tautos dažnai per daug sureikšminame asmenybes, nemokame jų blaiviai vertinti, negalime suprasti, kad už gerą darbą verta pagirti, už blogą papeikti, ir tai tinka kartais vienam ir tam pačiam žmogui. Vis dėlto reikia nepamiršti ir epochų skirtumų. Tarpukario laikotarpio diktatorius galėtume lyginti su dabartinėmis Holivudo ar muzikos pasaulio žvaigždėmis. Tai susiję ne vien su jų disponuota galia ir teroro aparatu, į ką susikoncentravęs straipsnio autorius, bet bendražmogišku garbinimo fenomenu.
Neabejotinai, asmenybės kulto bruožai buvo panašūs – ar kalbame apie A. Smetoną, ar kitus žymiausius to meto vadovus – demokratus ar diktatorius. Tačiau tai vis tiek nepastato A. Smetonos ir A. Hitlerio ant bendros lentynos. Visada galime rasti panašumų, kad ir pasižiūrėję į nuotraukas, kur einančiam diktatoriui saliutuoja susižavėję žmonės. Vis dėlto ir šio straipsnio skaitytojas gali rasti asmeninių panašumų su A. Hitleriu, ypač jeigu patinka architektūra ar šunys. Norint pritempti, galima pasakyti ir apie kvėpavimą oru. Žinoma, čia jau kiek šaržuoju, bet mintis aiški – lyginti reikia labai atsargiai. Surimtėjus norisi pasakyti, kodėl. Geriau pažiūrėkime, kaip Vokietijos fiurerį vertino pats A. Smetona.
Gana gerai žinoma istorija, kad 1935 m. kylanti Vokietijos galia rado puikią auką – nedidelę Lietuvą. Tada šalyje stiprėjo NSDAP valdžia, prasidėjo ginklavimosi varžybos. Vis dėlto provokuoti didesnių šalių nenorėta – 1934 m. net pasirašyta nepuolimo sutartis su Lenkija, tada ne juokais išgąsdinusi Lietuvos politinį elitą. Visas dėmesys buvo nukreiptas į Lietuvą, kuriai keltas spaudimas dėl Klaipėdos krašto. Ten, Kaliningrado srityje, kur dabar neprognozuojamas kaimynas, buvo militaristinis Trečiojo Reicho centras – Rytprūsiai, iš kurių nuolat kildavo ir Lietuvos sieną pažeidinėdavo lėktuvai, o antru žmogumi Reiche dažnai tituluojamas Hermannas Göringas medžiodamas Tilžėje laidė prakeiksmus už sienos esančiai Lietuvai.
Netrukus įširdusi minia pliekė lėlę, vaizduojančią žymų lietuvių filosofą Vydūną, o Berlyno universiteto studentai įširdę šūkavo po Lietuvos pasiuntinybės langais – pasiuntinys Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataras Jurgis Šaulys ir kiti darbuotojai net sulaukdavo grasinimų mirtimi. Kodėl taip nutiko? Dėl Lietuvos politikų, be abejonės, ir paties prezidento A. Smetonos drąsos imtis, vadinamosios Neumanno-Sassobylos, kurioje 1934 m. Kaune, Teisingumo rūmuose (dabartinė Kauno valstybinė filharmonija), buvo teisiami Klaipėdos krašto nacionalsocialistinių organizacijų lyderiai, kaltinami sąmokslu prieš valstybę. Jiems net grėsė mirties bausmė, tik bijodama konflikto Europoje reikalą atšaldė Didžioji Britanija, kurios balso A. Smetona įsiklausydavo.
Įdomu, kad siekdamas sureguliuoti padėtį tuometis Lietuvos karo atašė Vokietijoje generalinio štabo pulkininkas Kazys Škirpa per Ukrainos nacionalistų organizacijos lyderį Lietuvos pilietį Jevheną Konovalecą rado kontaktų su NSDAP ideologu Alfredu Rosenbergu. Sutarta, kad A. Smetonos ir A. Hitlerio susitikimas akis į akį galėtų padėti išspręsti nesutarimus, tačiau Lietuvos prezidentas, net girdint SSRS pasiuntiniui Michailui Karskiui, pasakė, kad su „politiniu pamišėliu“ tikrai nesikalbės. Keletas citatų iš A. Smetonos kalbų ir raštų esmę perteiks geriau:
Nacionalsocializmas skelbia fantastišką rasės teoriją. Jis sakosi tepripažįstąs vokiečiais tuos, kurie esą vokiečių kraujo. Svarbu esą ne tiek kalba, kiek kilmė. Tuo tarpu vargiai rastum kur Europoje gryno kraujo tautą.
Būdamas kategoriškai nusistatęs prieš A. Hitlerį ir NSDAP režimą, A. Smetona nemažai kuo simpatizavo vokiškai kultūrai, neatsitiktinai jis 1918 m. statė Lietuvos valstybingumo pamatus, dirbdamas su tai minčiai neprieštaraujančiais Vokietijos politikais:
Kai Vokia tebebuvo susiskaldžiusi mažomis valstybėmis, tai jų geriausi žmonės, kaip Kantas, Lessingas, Goethe ir Schilleris, rašė apie žmogaus ir tautų lygybę, apie jų lygią moralinę vertę. Tokia buvo laiko dvasia. Ir šiandien rasistiškas imperializmas, reikia tikėtis, yra praeinamas dalykas. Minėtieji vokiečių genijai, tačiau geriausiai atstovauja savo tėvynei: jie tautiški ir žmoniški. Jie visoms tautoms artimi.
Ši citata labai reikšminga, nes parodo, kad A. Smetona sugebėdavo būti pakankamai įžvalgus – matė, kad Vokietijos kultūra yra daugiau nei A. Hitleris, ir suprato, kad šis, tegul labai sunkus laikotarpis, laikinas. Akivaizdu, kad rasistiškam, kitas tautas menkinančiam imperializmui, dar tada vadintam šovinizmu, jis ne pritarė, o buvo senamadiškas nacionalistas gerąja – valstybės kūrimo, tautinio atgimimo kūrėjų prasme. Akcentuodamas tautišką ir žmonišką veiksnį, jų nepriešindamas. O dabar šovinizmo, akivaizdžiai neigiamo termino, skirto apibūdinti tamsiąją nacionalizmo pusę, nebevartojame, kartu iškraipydami ir patį nacionalizmo terminą. Taigi, saliutavimai neturėtų sukliudyti pamatyti esminio skirtumo tarp A. Hitlerio ir A. Smetonos nacionalizmų. Jie labai skirtingi.
(...) 4-ajame dešimtmetyje antisemitizmas augo ir Lietuvoje, tačiau dėl politinių priežasčių nebuvo nužudytas nė vienas žydų tautybės Lietuvos gyventojas. Neatsitiktinai rabinai nuolat siųsdavo sveikinimus A. Smetonai ir, suprantama, kiek norėdami įsiteikti, o gal pusiau juokais, šalininkai, neretai ir priešininkai, pykdavę, kad Lietuvoje nesudaromos tinkamos sąlygos antisemitizmui vešėti, vadindavo jį „žydų karaliumi“.
Prie to prieisime aptardami vieną tragiškiausių puslapių Lietuvos ir taip labai sudėtingoje istorijoje – Holokaustą. Neabejotini šios temos ekspertai – Raulis Hilbergas savo garsioje knygoje „Nusikaltėliai. Aukos. Stebėtojai“ (1992 m.) ir Timothy Snyderis „Juodžemyje“ (2015 m.) pastebėjo, kad tarpukario antisemitizmas ir Holokausto mastai nacionalsocialistinės Vokietijos okupacijos metais nebuvo susiję. Lietuva pateko tarp valstybių, kurios tarpukario antisemitizmo mastas nebuvo didelis. Baltijos šalys apibūdintos palankesnės žydams negu Danija, kurios žydų bendruomenė buvo užstojama ir gelbėjama viešai. Sunaikintos valstybės ir sparti okupacijų kaita pagal šiuos ir daugelį kitų autorių lėmė tokį didžiulį skirtumą ir tokią didelę tragediją. Paprasčiau tariant, sunaikinta stabili, žmones saugojusi teisinė sistema.
Geriausiai tiktų Vengrijos pavyzdys. Šiai valstybei vadovavo senamadiškas nacionalistas, regentu save laikantis Habsburgų imperijos laikų laivyno admirolas Miklósas Horthy. Jis buvo tam tikras anachronizmas – juk admirolas vadovavo Vengrijai, o šalis net neturėjo priėjimo prie jūros. Bijodamas komunizmo ir nesulaukdamas tvirtų Vakarų valstybių garantijų, M. Horthy ir visas Vengrijos elitas palaipsniui įsmuko į Trečiojo Reicho orbitą. Šalyje gausėjo antisemitinių įstatymų, antai žydams nebebuvo galima vaikščioti šaligatviu, vairuoti mašinos, sudaryti santuokų su vengrais, atsirado ir daugybė kitų segregacijos požymių. M. Horthy pasiuntė savo kariuomenę šalia Vermachto kovoti Stalingrade ir beveik visa kariuomenė galiausiai buvo sutriuškinta sovietų, o patys vokiečiai ją apkaltino prastu kovingumu, padarė atpirkimo ožiu, kaip ir rumunus.
Nors žydų padėtis šalyje, kurioje jie sudarė gausią gyventojų dalį, vis prastėjo, Vengrijoje jie nebuvo žudomi, kol supykę vokiečiai 1944 m. M. Horthy nuvertė ir į jo vietą pastatė buvusį pasiuntinį Berlyne, generolą Döme Sztójay, nesutrukdžiusį prasidėti žudynėms. Vis dėlto karą Ašis jau iš esmės buvo pralaimėjusi, todėl dauguma Budapešto žydų bendruomenės, vienos didžiausių Europoje, sulaukė karo pabaigos.
Šis nukrypimas parodo, kokie svarbūs buvo senamadiški intelektualai – pypkės dūmuose ir raštuose paskendę diktatoriai, tarp jų ir A. Smetona. Jie garantavo stabilumą savo šalies gyventojams. Stabilumą sunkiomis ir tragiškomis aplinkybėmis. Galima pastebėti, kad ypač 4-ajame dešimtmetyje antisemitizmas augo ir Lietuvoje, tačiau dėl politinių priežasčių nebuvo nužudytas nė vienas žydų tautybės Lietuvos gyventojas. Neatsitiktinai rabinai nuolat siųsdavo sveikinimus A. Smetonai ir, suprantama, kiek norėdami įsiteikti, o gal pusiau juokais, šalininkai, neretai ir priešininkai, pykdavę, kad Lietuvoje nesudaromos tinkamos sąlygos antisemitizmui vešėti, vadindavo jį „žydų karaliumi“. Antisemitinę isteriją sukurstyti norėjo ir vokiečiai.
Pats asmeniškai skaičiau Berlyne, Užsienio reikalų ministerijos archyve, 1937 m. rašytą dokumentą, kuriame svarstytos Lietuvos žydų bendruomenės problemos, skaičius, santykiai su vietos lietuviais. Sunku buvo už to užsikabinti ir padidinti neramumus, nors 1938–1939 m. vokiečių žvalgyba vylėsi, kad A. Smetona neišlaikys per ultimatumus patirtos gėdos, smalsiai svarstė, kas galėtų jį pakeisti, tikėjosi, kad populiarus kariuomenės vadas generolas Stasys Raštikis būtų sukalbamesnis siekiant įgyvendinti tikslus Rytų Europoje. Tai dar vienas, galbūt ne lemiamas, bet įdomus aspektas apie A. Smetoną.
Beje, dėl šios priežasties vokiečiai labai apsidžiaugė Rytprūsių kaimynystėje vykstančiu Suvalkijos ūkininkų streiku, net stengėsi juo pasinaudoti ir skatino komunistines (!) nuotaikas. Visais laikais agresorių dėsniai tie patys – svarbu kelti valstybėje taikinyje chaosą. Ar tuo noriu pasakyti, kad Suvalkijos ūkininkai turėjo susitaikyti su sunkiomis gyvenimo sąlygomis ir neprotestuoti? Žinoma, ne. Sutinku, kad žmonės turi teisę protestuoti, o valdžia nesugebėjo susidoroti su per daug sunkia užgriuvusia situacija ir galingų, bet nedraugiškų užsienio valstybių tyčia didinama įtampa. Vokiečių faktorių paminėjau, o kiek klastos, apsimesdami draugais čia audė sovietai. O kur dar mūsų įtampa su Lenkija tarpukariu – tai jau kitų straipsnių reikalas. Lengvų išeičių čia nebuvo.
Tarpukario laikotarpio diktatorius galėtume lyginti su dabartinėmis Holivudo ar muzikos pasaulio žvaigždėmis.
Dar kartą grįžkime prie daug kartų Ž. Menčenkovo akcentuoto žiaurumo. Keletas pavienių mušimo lazdomis ar darbo 9–10 val. per parą (!) atvejų dar nėra visas vaizdas tam atskleisti. Sutinku, visumos nesudaro ir mano duoti pavyzdžiai apie raudonųjų pogrindininkų minimą žaidimą šachmatais ar politines valandėles. Greičiausiai, buvo ir to, ir to. Galų gale, kiekvienoje sistemoje dirbančių žmonių – kalėjimo sargų, irgi pasitaiko skirtingų. Vis dėlto kalbama apie A. Smetoną.
Trumpai pažiūrėkime, kaip jis žiauriai susidorojo su savo svarbiausiais politiniais oponentais. Daug kartų užsiminta apie Kazio Griniaus asmenybę, kuriai turėtų trukdyti A. Smetonos pagerbimas. Išties, K. Grinius tampa vis populiaresnė figūra – jo atminimo formų, net ir be didelių paminklų, galima suskaičiuoti nemažai. Atvaizdą galima pamatyti ant gana populiarių marškinėlių, apie jį kurtas spektaklis, ne viena paroda. Tai irgi įamžinimo formos. Įdomu, kas jam nutiko po perversmo?
Daugelyje to meto Europos, ir ne tik jos, valstybių po analogiško perversmo K. Griniaus būtų laukusios prastos dienos – galbūt jos jau būtų suskaičiuotos. O 1927 m. K. Grinius visai nepalūžęs atšventė šeimos pagausėjimą, grįžo dirbti į Kauno miesto savivaldybę, labai svariai prisidėjo prie miesto higienos stiprinimo, o 1928 m. iš Vyriausybės dar gavo ir nemenką valstybinę pensiją iki gyvos galvos. Nors 1936 m. valstiečių liaudininkų partija, kaip ir visos kitos, be tautininkų, formaliai tarsi ir nustojo veikti, politiniai bičiuliai niekur nedingo. K. Grinius neretai rašydavo į spaudą, beje, nors cenzūra ir veikė, spaudoje galima rasti kritiškų pasisakymų A. Smetonos, jo artimų politinių bendradarbių atžvilgiu. K. Griniaus artimas bendramintis Lietuvai labai nusipelnęs žmogus, ministras pirmininkas Mykolas Sleževičius perversmo išverstas iš valdžios balno. M. Sleževičius taip pat grįžo į savivaldybę, aktyviai reiškėsi advokatūroje, visuomeniniame gyvenime.
Gerai, kritikas sakys, gal šie žmonės buvo per stambios figūros? Kas nors iš buvusiųjų tikrai turėjo nukentėti? Galbūt kas nors bandė perversmą sustabdyti? Išties, tokio žmogaus būta. Tai ne kas kitas, o generalinio štabo viršininkas, pulkininkas, leitenantas ir pirmasis Lietuvos kariuomenės savanoris K. Škirpa, kurį pradžioje minėjau kitame kontekste – pagrindinis M. Sleževičiaus ramstis kariuomenėje nuo pat 1918 m. pabaigos, kai M. Sleževičius garsiuoju atsišaukimu pakvietė savanorius stoti ginti Lietuvos.
Sakyčiau, būtent K. Škirpos vykdyta kariuomenės modernizavimo reforma sukėlė karininkų pyktį, nes turėjo iš esmės sumažinti aukšto laipsnio karininkų skaičių. Prasidėjo atleidimai, sklido karštos žinios, kad Lenkijoje valdžią vėl perėmė Juzefas Pilsudskis, beje, taip pat grįžęs į valdžią per perversmą. Tik ten daugiau nei 300 žmonių žuvo per gatvių mūšius. K. Škirpa paskutinę minutę sustabdė sau lojalius dalinius ir pasidavė perversmininkams. Jei tikėsime juo, matęs Rusijos pilietinį karą ir girdėdamas, kas nutiko Varšuvoje, nenorėjo, kad šiuo pavyzdžiu būtų pasekta ir Kaune. Buvo gandų, kad dalis kolegų karininkų K. Škirpą norėjo už tai pakarti.
Tada atėjus į valdžią A. Smetonai šis kategoriškas tautininkų kritikas tiesiog išsiųstas į Berlyną dirbti konsulinio darbo, bet jau po metų pakėlus laipsnį paskirtas svarbioms Lietuvos karo atašė pareigoms Berlyne. Iš ten daugelį metų garsės įvairiais raportais, kuriuose nesutiks su prezidento, vyriausybės vidaus ir užsienio politika. Tai tik keli pavyzdžiai. Juk A. Smetonai į valdžią padėjo ateiti daug žmonių. Jiems irgi savaip atsidėkota, ypač kai tik šie įgaudavo didesnės įtakos visuomenėje ir populiarumo. Populiarūs generolai – Nepriklausomybės kovų didvyris Kazys Ladiga ir vienas svarbiausių perversmo autorių Povilas Plechavičius gavo aukščiausią laipsnį ir išsiunčiami į atsargą ramiai ūkininkauti provincijoje.
Bene pagrindinis perversmo pilkasis kardinolas, Radviliškio mūšio nugalėtojas pulkininkas Vladas Skorupskis tampa generalinio štabo vadu, bet juo būna trumpai – A. Smetona randa jam karo atašė Paryžiuje vietą ir ten šis gali užsiimti nesibaigiančiais ginčais ir abipusiais kaltinimais su į Berlyną deleguotu K. Škirpa. 1929 m. sudorojamas galingiausias draugas ir priešininkas viename ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras, su kuriuo, karininkų nuomone, A. Smetona turėjęs valdyti kartu. Bet ir A. Voldemaro galva neatsidūrė kartuvių kilpoje. Jis išvis ir valdžią prarado tik todėl, kad nesugebėjo pažaboti savo egoizmo. Na, A. Smetona mokėjo tokiais dalykais pasinaudoti. Tad ir teko A. Voldemarui pagyventi vis kitoje Lietuvos provincijos vietovėje, tikintis kada nors grįžti ir perimti „tautos vado“ pareigas.
Iš viršuje aprašomų peripetijų galime pastebėti, kad A. Smetona buvo gudrus politinis šachmatininkas, gerai supratęs politinių intrigų laviravimo meną ir mokėjęs apsieiti be kraujo praliejimo. Tačiau Ž. Menčenkovas mini ir kraujo praliejimą. Tad kaip tai nutiko? Skaitytojui priminsiu, kad tuometėje Lietuvoje, kaip ir daugelyje pasaulio valstybių, galiojo mirties bausmė. Nors nuo 1997 m. Lietuvoje ši bausmė panaikinta, normalu, kad ir dabar tokiu sudėtingu, emocijas keliančiu klausimu visuomenėje nėra vienos nuomonės. Vis dėlto mirties bausmė egzistuoja ne tik represyviose valstybėse, bet ir pažangiomis laikomose JAV ir Japonijoje.
Atvejai, kai ji pritaikyta, nebuvo vien A. Smetonos kompetencija, o to meto Lietuvos gyvenimo norma. Kaip minėta, dažnai jis buvo maloningas. Net patį nuversti bandžiusiems karininkams. Mėgėjiškai skamba ir bandymas apeliuoti į dujų kameros žiaurumą. Taip, mums ji pirmiausia asocijuojasi su Holokausto žiaurumais, tačiau mano jau minėto T. Snyderio knygose aiškiai parodyta, kad ne dujų kameros, o paprastos pamiškių žvyrduobės visgi pareikalavo daugiausia gyvybių per Holokaustą.
Istorija besidominčiam skaitytojui tik priminsiu, kad daktaras Josephas Guillotinas dar 1789 m. per Prancūzijos revoliuciją ragino uždrausti kankinimus, fizinį smurtą ir žiaurias viešas žmogžudystes. Ką jis pasiūlė mainais? Įrenginį, tikrai paties neišrastą, bet kuriam šis vardas prilipo – giljotiną. Įrenginys ar į jį panašūs matomi Viduramžių graviūrose. Tad kodėl mes jį asocijuojame su iš pažiūros humanistinių norų turėjusiu daktaru? Dėl to, kad per jakobinų terorą įrenginys panaudotas daugiau kartų, nei bet koks humanistas būtų norėjęs. Taip nutiko ir su dujų kamera, kuri irgi kurta siekiant rasti humaniškesnį būdą žudyti.
Galų gale, ar didelis skirtumas, jei minėti žmonės būtų mirę elektros kėdėje ar nuo mirtinos injekcijos? Ar tai padarytų A. Smetoną geresnį, blogesnį? Vargu ar verta diskusiją tęsti.
Iš viršuje aprašomų peripetijų galime pastebėti, kad A. Smetona buvo gudrus politinis šachmatininkas, gerai supratęs politinių intrigų laviravimo meną ir mokėjęs apsieiti be kraujo praliejimo.
Bet tikrai verta paskutinėje dalyje. Nemanau, kad verta priešinti A. Smetoną su K. Griniumi ar juolab partizanais. Sutinku, kad jie, pasirinkę kovoti miškuose, atiduoti savo gyvybes, rizikuoti artimaisiais, turėjo moralinę teisę kritikuoti A. Smetoną, kad šis pasitraukė iš Lietuvos, ypač nepareikšdamas aiškaus protesto. Jei būtų likęs – Estijos ir Latvijos prezidentų likimas daugiau nei liūdnas, tad tokia alternatyva irgi neskamba viliojančiai. Tarp partizanų buvo kritikuojančių A. Smetoną, buvo ir skautų, jaunalietuvių, šaulių. Natūralu, buvo ir jam pritariančių. Bet kuriuo atveju, jie buvo „smetoninės Lietuvos“, gerokai svarbesnės už patį A. Smetoną, vaikai.
Ar jie būtų kitokie, jei vietoj A. Smetonos būtume turėję K. Grinių ar kurį kitą prezidentą? O gal ir ne vieną jų? Jau niekada nesužinosime. Dabar praeitis yra pamatas, kurio nenusikratysime. Idealizuoti A. Smetonos nebūtina. Vis dėlto vienas paminklas sostinėje nebūtų per didelė kaina. Jis išties gyveno Vilniuje tam tikrą laiką, beveik du dešimtmečius, dėl šio miesto praradimo sielojosi ir stengėsi ieškoti tarptautinei teisei priimtinų priemonių grąžinti sostinę Lietuvai. Galų gale, galima gerbti jį ir kaip signatarą, publicistą, tegul ir nesutinkant su viena ar kita mintimi. Pažiūrėkime į kaimynų patirtis.
Estai neseniai pastatė įdomų paminklą „Valstybės galva“, skirtą Konstantinui Petsui, kurio veikla panaši į A. Smetonos. Latviai Rygoje turi paminklą Kārliui Ulmaniui. Kiek paminklų Lenkijoje J. Pilsudskiui, turbūt net užsiminti neverta. Visi jie įkūnijo tą pačią epochą, kai demokratija ir autoritarizmas buvo susipynę į sudėtingą pynę. Lyderiai desperatiškai stengėsi išsaugoti valdžią savo rankose išties tikėdami, kad yra savo tautų likimo vairininkai, geriausiai išplukdysiantys savo valstybės laivą per neramų geopolitinių lūžių kupiną laikotarpį. Tiesa, taip tikėjo ir juos kritikavę opoziciniai lyderiai, manę, kad jiems pavyktų geriau.
Taip pat verta atkreipti dėmesį, kad demokratinių tradicijų regione nebuvo – visos šios šalys perėjo prie autoritarizmo po kelių ar keliolikos metų itin įtempto, aštria politine kova ir skandalais paremto parlamentinio laikotarpio. Net ir demokratiniu laikotarpiu dėl patyrimo stokos šių normų laikytis buvo sunku. Vėliau tą padaryti sekėsi dar sunkiau, juolab visi minėti lyderiai ir jų šalininkai siekė pridengti savo buvimą valdžioje – esą tai likimo neišvengiamybė, taip stabdomi išorės priešai ir dar radikalesni judėjimai šalių viduje. Vis dėlto, neatmesdami paprasto žmogiško ir suprantamo, tačiau natūraliai kritikuotino valdžios troškimo, pažvelgę retrospektyviai, matome, kad toks nuogąstavimas išties nebuvo be pagrindo – šių šalių, tarp jų ir Lietuvos, viduje veikė dar radikalesni judėjimai, o išorėje laukė galingi priešai, kurie pasinaudoję tinkamomis aplinkybėmis ir sunaikino minėtų šalių nepriklausomybę.
