Pastaruoju metu daug pykome dėl sporto ir kultūros. Ak, kaip čia taip, kad Lietuva įsileido rusus palošti teniso, kad jie vis nori čia padainuoti ir pašokti, lyg karo nė nebūtų.
Bet man norėtųsi iškelti kitą klausimą. Kiek dar ilgai vaidinsime, kad tarp politikų, ekspertų ar žurnalistų yra tokių rusų, kuriuos verta kviesti į politines konferencijas? Ir kiek bandysim nematyti, ką jie daro mūsų renginiuose gavę žodį?
Tokia mintis kilo po dar vienos tarptautinės konferencijos apie karą Ukrainoje. Šįkart tokia vyko Taline. Ją organizavo Estijos žmogaus teisių institutas, Estijos Teisingumo ir Užsienio reikalų ministerijos. Sveikinimo žodį čia tarė pats Estijos prezidentas Alaras Karis, o pirmoji diskusija turėjo būti apie tai, kokia Rusija bus po. Po ko, tiesa, diskusijos pavadinime net nebuvo parašyta. Paliktas daugtaškis.
Diskutuoti pakviesti du pranešėjai: Nobelio premijos laureatas, „Novaja Gazeta“ vadovas Dmitrijus Muratovas ir Nikitos Chruščiovo anūkė Nina Chruščiova.
Išties, pakalbėti būtų apie ką. Bet vietoj diskusijos, kaip įveikti rusišką imperializmą, ar išvis įmanoma Rusijai pagaliau tapti normalia demokratine, tautine valstybe, įvyko tik propagandinė paskaita apie vargstančius geruosius rusus ir blogą Europą, kuri nenori jų įsileisti.
Rusijos visuomenė nepritaria karui, dėstė Muratovas. Pats, tiesa, vadindamas karą ne karu, o specialia karine operacija, nes, supraskit, jam po konferencijos teks grįžti į Maskvą. Ir pateikė tokį „nenuginčijamą“ argumentą – žiūrėkit, mes net neperkam marškinėlių su Z raide. Juos valdžiai tenka paleisti su nuolaidom, ir Muratovas daro išvadą, kad rusai neperka karo idėjos.
Bet ar tikrai taip labai kitokie nuo Putino šie tariami demokratai? Jei Troickis konferencijoje Taline drįsta pareikšti, esą Sovietų Sąjungos laikais Maskvoje nebuvo jokio imperializmo?
Būtų juokinga, jei nebūtų pikta ir gėda tokių nesąmonių klausyti. Salėje buvusios Ukrainos ambasadorės Marianos Betsos kantrybė greit trūko. Ji žodžio renginyje išvis negavo. Tyliai išėjo iš salės po pirmos diskusijos, o estai gal nė nesuprato, kad tai buvo ambasadorės asmeninis protestas. Kad ji nutarė nedalyvauti tame, kas virsta bjauria propagandos konferencija.
Bet tikrai turėjo suprasti vėliau. Kai į sceną kalbėti apie žmogaus teises sulipę Navalno teisininkė Liubovė Sobol ir žurnalistas Artemijus Troickis tęsė ašarų pakalnę dėl savo gyvenimo sunkumų, lyg tai dabar būtų svarbiausia. Apie žudomų ukrainiečių teisę į gyvybę jie net neužsiminė.
Ir kai pagaliau galėjo klausti auditorija, pranešėjai smarkiai įsiuto Edwardo Lucaso paklausti, kaip visgi reiktų pakeisti imperinį Rusijos mąstymą, kaip ją dekolonizuoti. Troickis pareiškė, kad tai bus labai lengva – esą visuomenė tokia paveiki propagandai, kad tereiks pakeisti propagandos liniją ir per kelis mėnesius rusai pradės apie pasaulį galvoti kitaip. Tiek supratimo apie demokratiją.
Liubovė Sobol dar pasipiktino, kaip čia išvis jos klausiama tokių dalykų, nes ji esą visai neatstovauja imperialistams, o ir dauguma rusų esą visai kitokie nei Putinas ir jo aplinka.
Bet ar tikrai taip labai kitokie nuo Putino šie tariami demokratai? Jei Troickis konferencijoje Taline drįsta pareikšti, esą Sovietų Sąjungos laikais Maskvoje nebuvo jokio imperializmo? Jei Sobol aiškina, kad rusai nėra imperialistai, nes dar 2016-aisiais apklausoje dauguma pasisakė, jog Ukraina turi likti atskira nuo Rusijos nepriklausoma valstybė. Nesuvokdama, kad apskritai nėra normalu tokius klausimus apie kitos valstybės likimą rusams uždavinėti.
Ir čia jau klausimas mums: ar dabar tikrai rusai turi būti kertiniai pranešėjai politiniuose renginiuose, ar gali jų būti kviečiama netgi daugiau nei ukrainiečių?
Kaip ir šioje konferencijoje, turbūt reikėjo pradėti nuo pabaigos. Nuo pokalbio apie Rusijos atsakomybę ir tarptautinį tribunolą visiems nusikaltėliams. Pirma teisingumas, o paskui rusai jau galės sau tarpusavyje aiškintis, kokia jų Rusija galėtų būti po karo. Jei ji apskritai dar galės kažkokia būti.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
