Neseniai zirziau savo žmogui, kad pagaliau atsakytų į knygos „Penkios meilės kalbos“ testo klausimus, nes iki šiol svarstau, kas jam svarbiau: kokybiškas laikas drauge ar prisilietimai? Tačiau sutuoktinis ilgai negalvojęs atšovė: mano meilės kalba yra siuntinėti tau memus!
Ir tikrai, vienas liūdnesnių mūsų konfliktų aspektų – kad susipykę staiga nebegalime vienas kitam telefonu siuntinėti juokelių. Paprastai tai darome nuolat, net jei sėdime šalia vienas kito ant sofos. Memai yra ne tik mūsų meilės kalba, bet ir gyvenimo metaforos, politika, sarkazmas, ironija bei vietinių, tik mums suprantamų subkultūrų atspindžiai.
„Instagram“ statistika byloja, kad šiuo metu vien šioje platformoje sukuriama daugiau 1 mln. memų per dieną. Memai populiarėti ėmė maždaug 2000 m., nors pačiu pirmuoju memu, ne oficialiai, bet visuotiniu sutarimu, tituluojamas dar 1998 m. internete pasirodęs trimatis kūdikis, šokantis pagal „Oogachaka“ dainą.
Jis dar žinomas kaip „Baby cha-cha“ – tai buvo pirmasis tokio pobūdžio itin plačiai po pasaulį paplitęs turinys. Įdomu, kad sąvoką „memas“ įtvirtino evoliucinės biologijos mokslininkas Richardas Dawkinsas, 1976 m. knygoje „Savanaudis genas“ memais įvardijęs „kultūrinius artefaktus, kurie greitai ir nekontroliuojamai plinta kultūros viduje ir už jos ribų“.
Beje, jis taip pat buvo vienas pirmųjų, pastebėjusių paralelę tarp virusinių susirgimų ir lyg virusas visuomenėse plintančių kultūrinių fenomenų. Būtent iš to netrukus ir radosi kita šiuo metu virtualiame kontekste itin populiari sąvoka „viral“ (lietuviškai – virusinis). Jei dar kartais nesupratote, memai, paprastai kalbant, yra moderni šaržų atmaina – vienų kitiems siuntinėjami įvairūs paveikslėliai arba trumpa animacija dažniausiai su įvairaus humoro prieskoniais.
Turbūt ne vienam natūraliai kyla klausimas: kas kuria memus? Man memus norisi traktuoti kaip globalaus folkloro atmainą. Būtent toks suvokimas, pasak folkloristo Toko Thompsono, yra teisingesnis, ypač jei atsižvelgsime į tai, kaip memai plinta. Originalus R. Dawkinso terminas „memas“ implikuoja paralelę tarp genetinių replikų ir memų kaip idėjų ar koncepcijų, besidauginančių savarankiškai. Tačiau toks šio virtualaus reiškinio įvardijimas tarsi nuneigia faktą, kaip iš tiesų memai plinta – ne patys, o būtent dėl žmonių ir jiems patinkančių idėjų.
Ir tikrai, vienas liūdnesnių mūsų konfliktų aspektų – kad susipykę staiga nebegalime vienas kitam telefonu siuntinėti juokelių. Paprastai tai darome nuolat, net jei sėdime šalia vienas kito ant sofos.
Memai yra tarsi kultūrinio, politinio klimato santraukos, „špargalkės“. Dažnai vien iš memų galima bent apgraibomis sužinoti esmines pasaulio aktualijas. Dar smagiau memus patirti žinant kontekstą, kaip, pavyzdžiui, neseniai linksminomės žiūrėdami į degančio Krymo tilto vaizdo įrašą, kurio fone skambėjo garsioji Merlin Monroe daina „Su gimimo diena, prezidente“. Šis memas apėmė ne vieną erą, politinius ir kultūrinius kontekstus, kurių neišmanantis juokelio visiškai nesuprastų. Tai, pasirodo, irgi ne bėda. Memai taip išpopuliarėjo, kad šiuo metu yra netgi jiems paaiškinti skirti tinklalapiai, tokie kaip knowyourmeme.com ir pan.
Pati dievinu mano humoro jausmą atitinkančius memus, nuolat siuntinėju juos ne tik vyrui, bet ir geroms draugėms. Memai yra lengvas, neįpareigojantis, nuotaiką pakeliantis turinys. Viena mano draugė mėgsta sakyti, kad memai, kuriais žmogus dalijasi, daug pasako apie jo gyvenimą. Per humorą žmonės linkę stoti akistaton su savo baimėmis ir skausmu. Ir tikrai, bent jau mano burbule nuo alkoholio priklausomybę turinti bičiulė nuolat dalijasi memais apie gėrimą, o vieniša mama tapusi moteris nepaliauja į savo socialinius tinklus kelti memų apie vaikų ugdymą. Natūralu, kad patraukia memai mums degančiomis temomis.
Vis dėlto memai gali būti ir žalingi. Turbūt blogiausia, kai žmogus ima manyti, kad puikiai išmano politiką vien iš memų. Pagrindinė problema ir kartu priežastis, dėl ko memai tokie populiarūs, – dalykų, temų, situacijų supaprastinimas. Dar pridėjus juokelį, žiūrėk, jau ir milijonai dalijasi tuo paveikslėliu, pasijutę ekspertais, nors dažnai situacija būna gerokai sudėtingesnė, netelpanti net į kelis ar keliolika puslapių analizės.
Kartais memai paprasčiausiai nukreipia visuomenės dėmesį nuo problemos į humorą. Tai lyg ir smagu, bet štai minios žvilgsnis jau kitur, išblaškytas. Pavyzdžiui, taip neseniai nutiko po mano LRT rašinio apie vaiko seksualizavimą Donny Montell dainoje.
Taip pat skaitykite
Netrukus, kaip atsakas į šią nuomonę, pasirodė memas, kur mano veidas buvo įklijuotas į skareles ryšinčių bobučių galvas. Aliuzija į davatkiškumą aiški, pastanga parinkti ir sudėti skirtingus mano veidus į tą pačią nuotrauką sukėlė šypsnį netgi man – moku iš savęs juoktis. Tačiau ar tai pasiūlė kokį nors problemos, mano aprašomo reiškinio sprendimą? Ne. Galbūt klystu, bet, mano pastebėjimu, tai turbūt yra pagrindinis memų trūkumas – jie nesiūlo sprendimų, tik ką nors teigia, kartais labai taikliai, kartais klaidinančiai.
Memus galima traktuoti kaip postmodernistinio meno rūšį arba kaip politinį įrankį. Turbūt abi pusės bus teisios ne tik dėl to, kad menas yra politiškas, o politika (jei gerai atliekama) – menas, bet ir todėl, kad nepaisant romantiškos memų ir folkloro paralelės iš tiesų neproporcingai didelė memų dalis yra sąmoningai sukuriami būtent politiniais tikslais ir platinami toksiškų, agresyvių, rasistiškai nusiteikusių virtualių bendruomenių.
Net ir tai žinant iškart norisi apginti memus – juk negalime kaltinti abėcėlės dėl to, kad kažkas kuria neapykantos žodžius. Taip ir su memais – jie tėra žanras, formatas pačiam įvairiausiam turiniui.
Populiariosios psichologijos straipsniuose ne sykį skaičiau, kad ilgainiui tampame penkių mums artimiausių žmonių vidurkiu – tokie sėkmingi, laimingi, politiškai aktyvūs kaip jie. Ilgai svarsčiau, kurie mano gyvenime esantys žmonės sudaro tą penketuką. Vyras? Mama? Kurios draugės? Staiga supratau: tai žmonės, kuriems naktį siunčiu pačius keisčiausius memus ir žinau – supras. O koks jūsų santykis su memais? Ar kada nors susimąstėte, kam ir kodėl juos siunčiate?
