Ką daryti su lietuviais, čiuožiančiais ant kruvino ledo Rusijoje, labai aišku. Ir nėra čia jokių „bet“, „jeigu“. Jų tylėjimas ir tai, kaip juos intensyviai dar reklamavo Kremliaus pakaliko žmona, kas, beje, tikrai ne atsitiktinumas, viską labai aiškiai sudėliojo. Tai dar aiškiau kontekste pačių rusų liudijimų, jog jie bėgo ne tik dėl to, kad galėjo būti persekiojami, bet ir dėl to, jog morališkai negalėjo būti toliau šalyje, kurios valdžios sprendimu žudomi žmonės, ir kurios piliečiai toliau linksminasi lyg nieko nebūtų įvykę. Mūsų piliečiai galėjo pasirinkti, galėjo iš tos amoralumo ir siaubo kloakos pabėgti. Bet pasirinko taip, kaip pasirinko.
Tačiau ką daryti su rusais Lietuvoje, Europoje, klausimas tikrai ne iš lengvųjų, nors visažinių, dalijančių patarimus, netrūksta. Estijos vyriausybė jau priėmė gana griežtus sprendimus. Premjerė Kaja Kallas taip pat skatina visą Europą stabdyti rusų turizmą ir taikliai pastebėjo, jog galimybė lankytis Europoje yra privilegija, o ne viena iš žmogaus teisių.
Tačiau turizmas turizmu, bet ką mes darysime su tais, kurie nori palikti Rusiją? Ar turime strategiją? Nes be aktyvių opozicionierių, žurnalistų yra dar kitų su įvairiausiomis istorijomis žmonių, kurie Rusijoje gyventi nenori, nenori būti viso to dalimi, nenori savo ir mokamais mokesčiais prisidėti prie kruvino režimo išlaikymo. Kaip elgsimės su jais? Nes galima suprasti ir tuos, kurie šiems norintiems bėgti sako, o ką tu padarei, kad šis kruvinas režimas neatsirastų ir kodėl dabar tave Europa turėtų priimti išskėstomis rankomis.
Ir ar mes čia tikrai rūšiuoti pradėsime? Ar tikrai reikės baimintis rusiškai kalbėti Lietuvos piliečiams, kurių tai gimtoji kalba? O gal reikia mokytis dar kokio akcento, jog tavęs šie orakulai nepriskirtų prie ne to rusakalbio?
Bet girdimos net iš labai gerbiamų (kurie tikrai tos pagarbos nusipelnė) Lietuvoje visuomenininkų istorijos, kaip jie parduotuvėje pamačius rusą negali prie jo neprieiti ir nepaklausti, ar jis didžiuojasi esąs rusas, taip iš esmės užsipuolant, jeigu atvirai, verčia krūptelėti. Net socialiniuose tinkluose diskusijos, kur žmonės aiškina, kaip jie sugeba atskirti, kur čia koks rusakalbis, suprask, keli nugirsti žodžiai ir jau identifikavo iš Lietuvos, Rusijos, Ukrainos ar Baltarusijos, darosi visai nelinksmos net tik dėl absurdiškumo, bet ir dėl to, kur tai veda.
Ir ar mes čia tikrai rūšiuoti pradėsime? Ar tikrai reikės baimintis rusiškai kalbėti Lietuvos piliečiams, kurių tai gimtoji kalba? O gal reikia mokytis dar kokio akcento, jog tavęs šie orakulai nepriskirtų prie ne to rusakalbio? Ir tarp Lietuvos rusų (kaip, beje, ir tarp lietuvių) taip pat yra visokių. Vieni net tarnavę Lietuvos kariuomenėje, tačiau labai tikėtina, jog agresijos atveju ginklą prieš mus pačius atsuktų ar kolaboruotų su agresoriumi ir nežinia, ar atsakingos institucijos juos identifikuoja, ar jiems dar tarnaujant į tai kreipiamas dėmesys, o kiti tie, kurie yra piliečiai tikrąja šio žodžio prasme.
Ir iš valdžios aiškios pozicijos, kaip ir kurie Rusijos piliečiai gali ar negali atvykti į Lietuvą bei kokia bus saugumo užtikrinimo strategija, labai trūksta. Tai turi būti ištransliuota ir, jeigu reikia, vis pakartojama, nepaliekant vietos interpretacijoms bei tuo pačiu mažinant įtampas. Taip, paprasta nebus. Bet turime tvarkytis ir laikantis griežtos pozicijos, tuo pačiu neleisti plisti neapykantai, kuri gali paveikti visai nekaltus žmones.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
