Praėjusiomis savaitėmis muzikos ir šou pasaulio atstovai vėl buvo dėmesio centre. Tačiau šventės čia mažai. O nesupratimo, nesuvokimo, ir, blogiausia, pasiteisinimų „aš tik dainuoju“, deja, vis dar turime per daug.
Natūralu, kad šou pasaulio atstovai dėl vienokios ar kitokios pozicijos sulaukia daugiau dėmesio. Jie yra vieši asmenys. Ir visi pasiteisinimai, kad „aš nieko bendro su politika neturiu“, yra nieko verti. Nes tu esi pilietis, su visomis atsakomybėmis ir piliečio pareigomis. O tavo žinomumas tą atsakomybę tik dar labiau didina. Ir tokie pasiteisinimai yra elementaraus nesuvokimo demonstravimas.
Štai viena dainininkė suskubo į Baltarusijoje organizuojamą festivalį „Slavianskij bazar“. Šis festivalis niekada nepraeina be Baltarusijos prezidento postą užgrobusio kankinant žiauriaisiais būdais tūkstančius žmonių, dar šimtus laikant kalėjime, Aliaksandro Lukašenkos išskirtinio dėmesio. Jis lipa ant scenos pačiomis pirmosiomis renginio minutėmis. Įdomu, ar ir mūsų dainininkė jam plojo, kaip ir kiti, ar ir jai nieko tokio, jog festivalis prasidėjo nuo visiškai politinės ir iki pykinimo propagandinės kalbos? Ar neįdomu ir tai, jog be totalios politinės kontrolės ten nebuvo nė vieno pasirodymo, o pati Baltarusija nėra neutrali karo stebėtoja?
O gal dainininkei vertėtų pasidomėti, ką to paties lžeprezidento ruporai kalba apie Lietuvą? Ir ar dainininkei nieko nesufleruoja faktai, jog jau pirmąją dieną festivalio vedėju tapo tiesiog atgrasiausiais būdais Rusijos karinę agresiją remiantis aktorius Dmitrijus Diuževas, o pirmasis pasirodęs dainininkas buvo itin daug karine tematika dainuojantis ir Rusijos armiją palaikantis Denisas Maidanovas, kuris, be kita ko, jau užima ir politines pareigas Dūmoje.
Ir ne, visai, nebuvo karo tematikos, kalbėjimo apie karo herojus prieš visišku propagandistu tapusio aktoriaus Sergėjaus Bezrukovo pasirodymą. Ir tikrai nieko nesako faktas, jog ukrainiečių liaudies dainą, kuri ten irgi ne šiaip sau atsirado, atliko ne ukrainiečių, o baltarusių muzikantai. Ar tikrai ukrainiečių atsitiktinai ten nebuvo ir tikrai jokia politika nė iš tolo nekvepėjo?
Bet ar tai svarbu dainininkei? Ne, ji atsako jau ne kartą ir pačioje Rusijoje girdėtais pasiteisinimais, kad „dainos nesurištos su karu, muzika karui neatstovauja“. Tačiau pačiai dainininkei reikėtų susiprasti, jog tai niekaip kitaip negali būti interpretuojama, kaip faktas, jog pilietiškumo ir kritinio mąstymo yra tiesiog nerasta. Nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės.
Labai panašios tendencijos ir mūsų pačių kieme, kur taip pat ne visada atskiriama, kas yra kas. Į tai jau dėmesį atkreipė ir Indrė Makaraitytė, panagrinėjusi „Naisių vasaros“ festivalio istoriją. Tik šiais metais dalis susiprato, jog gal ne visai gerai dalyvauti festivalyje, kur mecenatas yra vienas turtingiausių politikų su savo ir atitinkama politine darbotvarke. Bet kažkada ir serialams su politiniu užsakymu niekas nesipriešino. Nors nematyti herojaus panašumo su užsakovu buvo tiesiog neįmanoma. O tai niekada nebūna šiaip sau.
Reikia tikėtis, jog vis dėlto jokia profesija netaps pasiteisinimo priemone nenorui suvokti ir vengimui bet kokios atsakomybės. Norėtųsi, jog vis dėlto ateitų suvokimas, kad kultūra, šou pasaulis ir politika neretai yra daug arčiau nei patiems kūrėjams ir atlikėjams norėtųsi.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
