„Sveiki draugai. Norime paprašyti, kad jungtumėtės į mūsų „Telegram“ kanalą. Nes „Facebook“ apribojimai, kvailos cenzūros taisyklės ir pastovūs skundikų reportai trukdo tęsti veiklą taip, kaip norime – be apribojimų“.
Neapsigaukite. Šis kvietimas ne maršistų ir ne paleckiukų, o paprasčiausios romantiškų pažinčių „Pamačiau, patiko, bet neišdrįsau“ grupės. Net ir jai feisbuke jau tampa per ankšta.
Bet pakalbėkime apie rimtesnius dalykus. Apie informacinį karą, kuris prasideda gerokai anksčiau nei konvencinis ir tęsiasi dar ilgai po to, kai paskutiniai šūviai nutyla. Kurio pagrindinė teritorija – socialiniai tinklai.
Ukrainiečiai džiaugiasi, kad jiems pavyko laimėti pirmąjį informacinį mūšį prieš Rusiją. Kad nereikėjo perimti rusiškos praktikos – kurti botų fermų ir samdyti trolių. Kad piliečiai patys noriai tapo šio mūšio „kariais“. Greitai buvo sukurtos grupės, kuriose žmonės gali ne tik sužinoti naujienas, bet ir padėti gynyboje – pranešti apie rusų atakas ir jų pajėgų judėjimą, surankioti išdavikus, pagaliau, ir patys, jei reikia, sulaukti pagalbos.
Jau nekalbant apie masinį dalijimąsi tikromis asmeninėmis istorijomis ir patirtimis, kurios, kaip sako Glazgo universiteto profesorius Andrew Hoskinsas, šiam karui leido tapti asmeniškiausiu, labiausiai dokumentuotu ir mažiausiai cenzūruojamu karu pasaulio istorijoje.
Tik vienas BET. Šis karas visgi vyksta ne tik mūsų, ne tik Vakarų informacinėje teritorijoje. Karščiausi Ukrainos karo informaciniai mūšiai dabar vyksta būtent rusiškame „Telegram“ lauke. Platformoje, kuri nors dedasi vakarietiška, nesilaiko beveik jokių taisyklių, neprisiima atsakomybės už turinį. Platformoje, kurios savininkas pats ragina netikėti viskuo, kas joje skelbiama. Kur galima platinti ne tik apiplėšišką melą, sąmokslo teorijas, bet ir lavonų nuotraukas be jokios cenzūros. Ir po jomis nevaržomai rinkti patiktukus.
Bet politikai, faktų tikrintojai ir visuomenininkai dėl to nieko nedaro. Jie griežtai kalbasi tik su „Meta“, „Youtube“ ir „Twitter“, smerkia šiuos demokratinio pasaulio socialinius tinklus už nesėkmingą kovą su dezinformacija ir keikia prastus jų algoritmus, neatpažįstančius humoro ir, būna, blokuojančius už bet ką, net už sprogimų garsus ir išsakytą paramą Ukrainai.
Ir nors nuo vasario didžiosios technologijų milžinės pakeitė krūvą taisyklių, jų vis negana. Uždarai du Rusijos propagandos puslapius, atsiranda šimtai naujų. Bet Vakarų pasaulis vis tiek nenori sutikti, kad demokratijoje botagai neveikia, ir siekia dar griežtesnės savo socialinių tinklų priežiūros.
Visgi karo Ukrainoje patirtis jau rodo: kuo daugiau bendravimo platformų kontrolės, tuo mažiau jos turi vartotojų. Štai Rusija „Facebook“ ir „Instagram“ išvis užblokavo, bet „Telegram“ veikti leidžia. Jis ir tampa populiariausiu socialiniu tinklu, kasdien naudojamu kas trečio ruso.
„Telegram“ vartotojų vis daugiau ir Lietuvoje. Jei pernai čia būrėsi tik riaušių prie Seimo dalyviai ir maršistai, tai šiandien tinkle jau ne tik radikalai. Čia ir tie, kurie nori patys pirmi gauti informaciją iš Ukrainos apie Ukrainą.
Nes Ukraina pripažino: informacinis karas toks, kad kovos lauko, deja, negali pasirinkti. Tenka būti ten, kur jau yra žmonės. O jei patys persistengiame kontroliuodami savo tinklus, tenka kautis rusiškame lauke, tenka mokytis ir kovos be taisyklių. Tenka kovoti platformoje, kuri iš šio karo pati laimėjo ne taip jau mažai – du šimtus milijonų naujų vartotojų vos per kelis mėnesius.
Tik Lietuvos valdžios kanalų „Telegram“ kol kas iš viso nėra. Tai koks bus mūsų vaidmuo šiame pasauliniame informaciniame kare? Paliksime karščiausią kovos lauką priešui?
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
