Eina ketvirtas karo mėnuo. Ukraina vis dar negauna tiek ginklų, kad pajėgtų laimėti laisvę Europai. Visi žinome, kad neįveikus Rusijos Ukrainoje gali ateiti diena, kai kariauti teks savo kieme. Bet ar tam ruošiamės? Ar šiandien girdime politikus aiškiai pasakant, kad norėdami pasirengti blogiausiam šiandien turime galvoti ne apie infliaciją, o apie tai, kiek mums kainuos taika?
Ar klausydami prezidento Gitano Nausėdos trečiojo metinio pranešimo išgirdome, kad valstybės vadovas nubrėžė aiškų prioritetą – pirmiausia saugumas, o prikimšti pilvus teks vėliau, dabar šiek tiek pakentėjus, nes tokia taikos kaina?
Ne. Tiek prezidentas, tiek reikalavimus dar stipriau išlaidauti skelbianti opozicija prioritetus, regis, mato kitaip. „Teisingumui karas netrukdo“, – sako Nausėdos vyriausioji patarėja Irena Segalovičienė piktindamasi, kad Vyriausybė nenori per karą imtis mokesčių reformos ir neskuba rengti dar vieno antiinfliacinių priemonių paketo, nė nepradėjus veikti antrajam.
Kainoms mažinti šiemet jau išleidome milijardą eurų. Milijardą, kurį galėjome skirti tam, kad greičiau nei po penkerių metų būtume pasirengę priimti NATO priešakinių pajėgų brigadą. Dabar pasirengę nesame patys. Prezidento patarėjas Kęstutis Budrys sako, kad tai kritinis Lietuvos pažeidžiamumas.
Kariuomenės vadas Valdemaras Rupšys dar prideda: ir tos brigados nebus gana, kad apgintume kiekvieną savo šalies centimetrą. Reikia daugiau.
Bet kita prezidento patarėja Irena Segalovičienė šito negirdi. Jai atrodo, kad nė negalima atvirai pasiklausti, kas prezidentui svarbiau – investicijos į gynybą ar skurdo mažinimu pavadintas pravalgymas.
Bet pasirinkti visgi teks, nes pinigų kiekis ribotas. Ir šiandien, panašu, prezidentas labiau linksta klausyti ne patarėjo K. Budrio su kariuomenės vadu, o I. Segalovičienės. Nes jis vėl siūlo didinti neapmokestinamąjį pajamų dydį ir berti šimtinių lietų, bet tyli apie susitarimus dėl užsienio politikos ir gynybos. Neprašo opozicijos liautis vaikiškai maištauti, bet dar ir pats kaltina Vyriausybę per mažu švaistymu.
Opozicija džiūgauja ir teikia dar daugiau reikalavimų. Žino, kad trapi dauguma dėl ko nors turės nusileisti, ir kasdien vis aukščiau kelia parlamentinės ramybės kainą.
Jei valdantieji turėtų tvirtą daugumą ir dar tvirtesnę valią, gal nebūtų buvę jokių pajamų didinimo paketų, nes jau metų pradžioje puikiausiai buvo matyti, kad kišenių pildymas ne stabdo, o tik dar labiau pučia infliaciją.
Bet dabar ir prezidentūroje, ir Seime, regis, niekas negirdi pilietiškų balsų, sakančių, kad visuomenė pasiruošusi gyventi taupiau ir investuoti į taiką, kad tik Ukraina laimėtų ir rusas neateitų pas mus.
Tai dar paišlaidausime toliau sukdami infliacijos girnas. Tokia bus opozicijos grįžimo į parlamentinę santarvę ir prezidento noro išlikti antrą kadenciją kaina. Bet galime patys būti protingesni ir vėl gavę tų brangių paketinių eurų, juos išleisti teisingai – aukodami Ukrainai, o ne pravalgydami. Nes diržus pasiveržti yra mažiausia kaina už taiką.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
