„Kodėl mes turim remti ukrainiečius, tegu jų pačių turtingieji padeda savo pabėgėliams ir savo armijai“. Tokių pasakymų šiandieną Lietuvoje gali išgirsti ne vieną ir ne du, dėl to bandau paaiškinti, kodėl pati remiu, ir kaip galiu, taip palaikau.
Ukraina yra visokia, kaip ir Lietuva. Ji turi ne tiktai savo „Azovo“ didvyrius, zelenskius ir klyčko, taip pat ji turi ir savo žemaitaičius su valkiūnais. Ji turi savo penktąją koloną, tegu ir stipriai Kremliaus pervertintą, bet vis tiek turi, turi korumpuotus valdininkus ir turi tuos, kas tokius perka. Ukrainoje šiandien tikrai yra žmonių, kurie neatiduoda savo pinigų ar savo automobilių kas dieną jų netenkančiai savai kariuomenei.
Yra tokių žmonių, kurie už pinigus nusiperka suklastotą medicinos arba kitokią pažymą, kad jų neimtų armijon, kad ne jie patys, o kas nors kitas eitų ginti užpultos valstybės, o kartu ir jų pačių, perkančių tas suklastotas pažymas. Ir jų – perkančių ir parduodančių pažymas - šeimų, draugų, namų ir turto, viso ilgai kurto saugaus gyvenimo.
Dabar, tiesiog dabar, palikite viską ką turit. Išeikit iš namų su viena kuprine ir katinėliu rankose, jeigu nereikia nešti kūdikio ar prilaikyti sunkiai judančio senuko.
Ukraina šiandien turi netgi menkystų, kurie bando pasipelnyti iš kariuomenei arba ligoninėms atsiunčiamos paramos. Niekšingas valstybės užpuolimas ir pasipriešinti negalinčių žmonių žudynės nei tėvyninės gamybos niekšų, nei visos valstybės su jos valdymo sistema ir armija staiga nepaverčia į tobulą. Jokios valstybės niekšingas užpuolimas nepaverčia į tobulą, bet karas, kaip kiekviena tautą ištikusi nelaimė gerai atskleidžia, kas yra kas.
Ukrainietė žurnalistė Tetjana praėjusią savaitę Lvove sako, žinai, sunkiausia man yra priprasti prie minties, kad žūva juk patys geriausi, o tie, kurie išsiperka - tie patys blogiausi, kurie geriau jau nesidaugintų, išgyvens ir liks ateities Ukrainoje.
Yra tokių žmonių, kurie už pinigus nusiperka suklastotą medicinos arba kitokią pažymą, kad jų neimtų armijon, kad ne jie patys, o kas nors kitas eitų ginti užpultos valstybės, o kartu ir jų pačių, perkančių tas suklastotas pažymas.
Kad mažiau žūtų teisingų ir atsakomybės nebijančių žmonių, kad jų vaikai nebūtų palikti našlaičiais, kad nė vieno Ukrainos vaiko nebepagrobtų Rusija – toks yra mano atsakymas, kodėl aš remiu Ukrainą ir raginu kitus daryti tą patį.
Tiems, kas skundžiasi, kad pirma geriau paremčiau savo tautiečius, o ne karo pabėgėlius, turiu pasiūlymą. Dabar, tiesiog dabar, palikite viską ką turit. Išeikit iš namų su viena kuprine ir katinėliu rankose, jeigu nereikia nešti kūdikio ar prilaikyti sunkiai judančio senuko. Apsikabinkit su paeiti nebegalinčiais, gal paskutinį kartą. Ištrinkit nuotraukas telefone, ypač, jei turit ką nors su Lietuvos vėliava. Ir eikit į savivaldybę, o paskui į Facebooką. Neturiu nė menkiausios abejonės. Tikrai kas nors padės. Tiktai nebūtinai tie, kurie dabar abejingi tam, ką turi išgyventi ukrainiečiai.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
