Ankstesnis Lietuvos premjeras baigė kadenciją anksčiau, negu pasibaigė teismai, kas atsakingas už sprendimus pažeisti piliečių teisę gauti svarbią informaciją apie jo kabineto veiklą.
Naujoji Vyriausybė, be kitų, skelbia tikslą padaryti taip, kad visi valstybės saugomi duomenys būtų atviri ir viešai prieinami. Išskyrus tą informaciją, kuri turi likti neprieinama dėl objektyvių priežasčių. Viena iš visų valstybių saugomų jautrių sričių – asmens privatūs duomenys.
Čia Lietuva yra pažengusi toli. Gavusi Bendrojo duomenų apsaugos reglamento įsigaliojimą kaip tik Skvernelio, tuomet su „valstiečiais“, kadencijoje, Lietuvos valstybė susiformavo tokią praktiką, kad daugumos valdininkų akyse viskas arba beveik viskas apie konkretų žmogų yra neskelbtini asmens duomenys. Čia aktyviai veikė Duomenų apsaugos inspekcija, rengusi instrukcijas ir mokymus, kaip duomenų niekam neduoti štai tokioje dvasioje: „Asmens duomenys vien dėl savo prigimties ir teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą negali būti laikomi atviraisiais duomenimis“. Čia jų citata.
Lietuvos teismai (ir kartais Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba) iš esmės gina visuomenės teisę žinoti svarbią informaciją, kurią stropūs duomenų saugotojai laiko neskelbtina. Bet be ilgai trunkančio teismo įsikišimo, gauti kad ir duomenis apie pinigus ar kitas žmonių aukas renkančio asmens teistumą, Lietuvoje legaliai gali tiktai su to asmens sutikimu. Kai tas asmuo vietoj sutikimo atsiunčia tiradą keiksmų ir prakeikimų, valdininkas iš Vidaus reikalų ministerijos paguodžia, kad jį, girdi, irgi daug kas keikia, bet reikia vadovautis ne emocijomis. Ir atsiunčia paaiškinimą, kad duomenys – asmeniški, dėl to žurnalistams neteiktini.
Toks aukas kariams Ukrainoje renkantis Marius Skripkiūnas yra teistas už dezertyravimą. Bet saugoti jo privatumą Lietuvos valdininkams yra svarbiau, negu leisti žmonėms tai sužinoti, ir jau tada nuspręsti, ar nori jie siųsti paramą kariams per dezertyrą. Be šito karto, aukų rinkėjas buvo teistas dar penkis kartus. Du iš jų – Norvegijoje. Norvegai nusikaltėlių privatumo nuo žurnalistų taip stropiai nesaugo ir paprašyti vienu trumpu laišku atsiunčia bylos duomenis, iš kurių matyti, kad teismas skyrė 25 paras už Norvegijoje netoleruojamą pomėgį derinti eismo incidentus su alkoholiu ir pakartotiniu vairavimu neturint teisių.
Kuo čia dėta Norvegija ir seni bandžiusio joje gyventi kažkokio neblaivaus Skripkiūno reikalai? Tuo, kad Norvegija tą patį Bendrąjį duomenų apsaugos reglamentą, kuriuo taip dažnai mojuoja Lietuvos valdininkai, yra perkėlusi į savo teisinę sistemą. Reglamentas joje, kaip ir Lietuvoje, tas pats. Bet duomenis apie teistumą ten gali sužinoti oficialiai ir legaliai, Lietuvoje žurnalistai tą verčiami daryti kitokiais keliais.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
